Gamtinė žemdirbystė ir sveikas maistas – gyvenimas gamtos ritmu

195

GAMTINĖ ŽEMDIRBYSTĖ – GYVENIMAS GAMTOS RITMU

Autorė Kristina Bondar, www.jolielilly.com

Svarbiausia yra ne tai, kokius patiekalus gaminame, kiek daržovių suvalgome ir kiek kalorijų suvartojame. Visos mitybos pagrindas – produktų, kurios renkamės, kokybė. Galime maitintis vien daržovėmis ir vaisiais, tačiau jei jie buvo užauginti pramoniniuose ūkiuose, kuriuose naudojami dideli kiekiai trąšų, pesticidai ir kitos cheminės medžiagos, jei daržovės augintos uždarose patalpose, net be dirvožemio, o vien vandens ir trąšų mišinyje, vargiai ar jos bus naudingos mūsų sveikatai. Kviečiu visus paskaityti apie tai, ko mus moko gamtinė žemdirbystė. Maisto kokybę sekti ypač svarbu mums visiems, kurie norime būti sveiki. Maistas mums gali būti tiek vaistas, tiek nuodas.

Gamtinė žemdirbystė

 

MAISTAS BE MAISTINIŲ SAVYBIŲ

Kovą su gamta laimėti itin sunku. Tą kas metai patvirtina ūkininkų skundai, kad derlius nukentėjo dėl sausros, lietaus ar vėsaus oro. Kiekvienos kultūros auginimas turi savų poreikių. Iš skirtingų regionų ir net klimato juostų kilę augalai sunkiai pritampa kitose vietose, reikalauja labai daug priežiūros, dirvožemio gerinimo.

Žmogaus noras palenkti gamtą sau ir auginti tai, ką nori jis (o ne kas tinka dirvožemiui), veda į tai, kad reikia įdėti labai daug darbo ir pinigų. O kiekvieną investiciją norima susigrąžinti. Ūkininkai nepageidauja rizikuoti savo derliumi, todėl nuosekliai skaičiuoja, kiek jo investicijos atsipirks. Pats populiariausias žingsnis, norint apsaugoti savo investicijas ir gauti daugiau pelno – gausus trąšų naudojimas.

kurie norime būti sveiki. Maistas mums gali būti tiek vaistas, tiek nuodas.

Sėjai naudojamos kultūros dažniausiai yra modifikuotos, taip vadinami hibridai, išvesti gauti kuo daugiau kiekio ir pelno, o ne maistinių savybių. Šie hibridai nėra atsparūs klimato ir gamtos poveikiui ir vargiai gali duoti gausų derlių be tolimesnės žmogaus pagalbos – gausaus tręšimo, pesticidų, cheminių priemonių nuo ligų. Visa tai kiekvienas šiuolaikinis ūkininkas naudoja net ne būtinai esant poreikiui, o tiesiog norėdamas apsaugoti savo investicijas, profilaktiškai.

Apie tokio maisto naudą ir žalą galima kalbėti labai daug. Taip, kenksmingų medžiagų kiekis kiekvienoje kultūroje, vaisiuje ar daržovėje yra reglamentuojami valstybės, tačiau jis paskaičiuojamas tik tai vienai daržovei. O kaip gi susumuoti visą mūsų per dieną suvartojamą chemikalų normą? Viename produkte ji galbūt nėra viršyta, tačiau juk kasdien vartojame keletą produktų.

Na o naudingų medžiagų kiekis niekur nėra reglamentuotas. Vaisiai ir daržovės, vadinami sveikais, remiantis statistiniu ir teoriniu vitaminų ir mineralų kiekiu, niekas niekuomet netikrina, ar konkretus derlius kokybės standartus atitinka.

To dėka, parduotuvėse mes perkame pomidorų, agurkų ir kalafiorų išvaizdos daržoves, kurios neturi skonio ir kvapo ir beveik jokios maistinės vertės, tačiau visą spektrą cheminių medžiagų, naudotų auginimo metu, tiesa, kontroliuojamais kiekiais.

Nuolatinis cheminių medžiagų srautas, gaunamas kartu su kone kiekvienu maisto produktu, pradedant nuo grūdų, daržovių, vaisių ir baigiant jų gaminiais, mūsų organizme sukelia itin neigiamus procesus. Mūsų imuninė sistema sukurta taip, kad ji atakuoja į organizmą patenkančius nuodus, taip jį apsaugodama. Kadangi nuodai į organizmą patenka mažais kiekiais, tačiau kelis kartus per dieną, ilgainiui mūsų imuninė sistema pavargsta ir nebegali kovoti su tikrais pavojais – virusais, bakterijomis ir grybeliais. Dar blogiau – pavargusi imuninė sistema ima priešus matyti visur ir atakuoja mūsų pačių organizmą. Tai vadinama autoimuninėmis ligomis ir alergijomis.

kurie norime būti sveiki. Maistas mums gali būti tiek vaistas, tiek nuodas.

PRISITAIKYTI PRIE GAMTOS, O NE BANDYTI PRITAIKYTI JĄ PRIE SAVO POREIKIŲ

Gamta turi keturis metų laikus, ir mes, kaip jos dalis, taip pat natūraliai esame pritaikyti gyventi jos ritmais. Juk jei prisiminsime vaikystę, tie, kuriems virš 30, sezoniškumas maiste visuomet lydėjo mus. Parduotuvėse žiemą nebuvo galima įsigyti nei agurkų, nei salotų.

Mes labai noriai priėmėme prekybininkų pasiūlymą visus metus valgyti šviežius atvežtinius arba dirbtinėse sąlygose auginamus vaisius ir daržoves. Sveika mityba skatina mus valgyti kuo daugiau šviežių daržovių, tačiau ar tai tikrai teikia mums naudą?

Visus metus valgome tuos pačius patiekalus, bet daržovių skonis žiemą tikrai neypatingas. Nauda – taip pat abejotina. Ir niekas taip nedžiugina, kaip pavasarį paragauti pirmieji krapai, svogūnų laiškai ir salotos, kvapnūs agurkai. Nepaisant puikios prekinės išvaizdos, vaisiaus ar daržovės skonis visada išduos sąlygas, kuriose jis buvo augintas. Kuo natūraliau buvo auginta kultūra – kuo daugiau ji matė saulės, vėjo, lietaus, atviro dirvožemio – tuo skanesnis, saldesnis, sodresnis bus skonis. Ir be abejo – maistinė vertė.

Vaisiai ir daržovės sukaupia savyje tai, kas buvo aplinkoje, kur jie augo – nėra nieko skaniau už atvirame dirvožemyje saulėtą vasarą sunokusias braškes. Jei daržovė auginama lempų šviesoje, vazonuose, gausiai tręšiama ir skatinama kuo greičiau užaugti, kokia gi jos maistinė vertė? Ar ji mums tikrai sveika ir naudinga?

 

GAMTINĖ ŽEMDIRBYSTĖ. ŪKININKAVIMO PRINCIPAI

Gamtinė žemdirbystė, kaip alternatyva, Lietuvoje išpopuliarėjo keliolika metų atgal ir vis dar lydima nepatiklių tradicinių ūkininkų žvilgsnių.

Naminiai paukščiai visus metus auginami laisvai, ne aptvaruose, tvartuose gali tik nakvoti. Nenaudojami jokie  pramoninės gamybos pašarai ir jų priedai, prioritetas teikiamas turtingų ganyklų sukurimui, kuriose paukščiai rastų viską, ko jiems reikia. Nelaikomi pramoniniai mėsiniai paukščiai, nes jie natūraliomis sąlygomis tiesiog negali išgyventi.  Veislės parenkamos ne pagal produktyvumą, o pagal atsparumą – tos, kurios gali išgyventi gamtoje ir pačios savimi pasirūpinti. Vandens paukščiai visuomet turi laisvą priėjimą prie vandens telkinio.

Gyvulių laisvė kuo mažiau ribojama, negalima jų rišti, visus metus jie praleidžia lauke. Ganyklos netręšiamos mineralinėmis trąšomis, iš motinų neatimami jaunikliai, kol patys neatsiskiria. Gyvūnams nenaudojami medikamentai, nei gydymui, nei profilaktikai, o siekiama sudaryti tokias sąlygas, kuriose gyvūnai galėtų augti sveiki ir laimingi. Melžiama tik rankomis.

Bitės papildomai nemaitinamos, nenaudojamos vaško plokštelės ir medikamentai, todėl koriuose nėra jokių pašalinių medžiagų ir bitės ugdosi naturalų imunitetą. Dauginamos tik natūraliu spietimu, dirbtinai nekeičiamos motinėlės. Bitynai įrengiami natūralioje gamtoje.

kurie norime būti sveiki. Maistas mums gali būti tiek vaistas, tiek nuodas.

GAMTINĖ DARŽININKYSTĖ

Dirva neįdirbama niekaip, nekalbant jau apie perkasimą. Dirvai ir jos paklotei reikalinga ramybė, kad dirvos gyvybė galėtų vystytis be trikdymų.

Geroji dirvožemio mikrofloros dėka, dėl kurios aktyvumo daržovės ir vaisiai įgauna charakteringą, turtingą skonį, yra atsparesni ligoms ir kenkėjams, o svarbiausia – sukaupia daugiau biologiškai aktyvių medžiagų už auginamus dirbamoje dirvoje. Daržuose ir soduose nenaudojamos jokios mineralinės trąšos ir augalų apsaugos priemonės, ugdomas natūralus augalų imunitetas.

Gamtinė žemdirbystė sėklas taip pat naudoja ne bet kokios, o sveikų, atsparių augalų, turinčių stiprų imunitetą ir galinčių prisitaikyti prie gamtinių sąlygų. Gamtinėje daržininkystėje sėklos yra grūdinamos kelis metus, vis surenkant jas iš tame pačiame dirvožemyje auginto augalo ir kitąmet vėl sėjant ten pat, kad jis įgautų atsparumą, prisitaikytų prie esamų sąlygų ir duotų maksimaliai kokybišką derlių. Toks augalas natūraliai  iš dirvožemio pasiima viską, kas geriausia ir jų vaisiai aprūpina žmogų didžiuliu kiekiu visų būtiniausių medžiagų.

“Piktžolės” gamtinės žemdirbystės požiūriu – tai gerieji kaimynai, kurie taip pat dalyvauja dirvos gyvenime, kaip ir kultūriniai augalai. Jos atlieka daug funkcijų. Štai kai kurios: giliašaknės žolės papildo viršutinius dirvos sluoksnius mineralais; plačialapės žolės neleidžia susidaryti velėnai sode; visos žolės kaupia saulės energiją ir tampa maistu augalams bei dirvos organizmams; skirtingos žolės kaupia skirtingas medžiagas, dėl to kultūriniai augalai ir kiti organizmai gauna įvairesnį maistą; aukštos žolės saugo kai kuriuos kultūrinius augalus nuo vėlyvų šalnų; kai kurios žolės saugo kaimyninius augalus nuo “kenkėjų”, vienos dėl savo išskiriamų medžiagų, kitos būdamos skanesnės; daug žolių – valgomos; kurdamos bioįvairovę, žolės stabilizuoja sodo ekosistemą, sodas tampa sveikesnis, jame nebūna “kenkėjų” antplūdžių.

Gamtinė žemdirbyste

REGIONALIZMAS

Tai galima palyginti su žmogumi, atvykusiu gyventi į visai kitą, jam nepažįstamą šalį, kitą klimato juostą. Jis nemoka tos šalies kalbos, nepažįsta aplinkos, klimato sąlygos jam neįprastos ir varginančios. Praeina nemažai laiko, kol jis prisitaiko, išmoksta gyventi naujoje aplinkoje. Taip pat ir gamtinė žemdirbystė remiasi regionalizmo principu: sveikiausi ir derlingiausi augalai tie, kurie jau ne vieną sezoną augę tam tikroje vietoje ir genetiniame lygyje yra prisitaikę prie duotų klimato, dirvožemio sąlygų. Čia tinkamomis laikomos 3-4 kartos sėklos.

Regionalizmas svarbus ne tik augalams, tačiau ir pačiam žmogui, kuris neišvengiamai yra gamtos dalis. Gamta rūpinasi visais savo tvariniais ir pilnai aprūpina juos. Dėl to mums tinkamiausias maistas yra tas, kuris auga būtent mūsų gimtajame rajone. Mes esame genetiškai prisitaikę prie būtent tų sąlygų ir vaistų bei sveiko maisto pirmiausiai turėtumėme ieškoti savo gimtinėje.

Paprasčiausias to įrodymas – šiaurės elnių augintojai, mintantys beveik vien tik elnių mėsa, krauju ir žuvimi. Jų racione visai nėra mūsų taip garbinamų daržovių, tačiau jie yra visiškai sveiki ir neturi vitaminų trūkumo. Taip pat ir dykumų gyventojai, kuriems daržovės ilgus šimtmečius buvo neregėta prabanga, o Azijiečių mitybos raciono didžiąją dalį sudaro ryžiai. Tačiau tai, kas sveika vienam, nebus sveika visiems.

Gamtinė žemdirbystė

Dabar labai populiaru keliauti ir bandyti pritaikyti sau kitų šalių produktus bei dietas, importuoti negirdėtus ir nematytus Azijos šalių produktus. Visa tai puiku, tai plečia mūsų akiratį bei suteikia naujus pojūčius, tačiau neieškokime sveikatos svečiuose. Viskas, ko mums reikia, yra būtent mūsų aplinkoje, mūsų šalyje, ir visiškai po nosimi, tereikia atidžiai apsidairyti ir prisiminti mūsų prosenelių išmintį.

Gamtinė žemdirbystė nebando auginti visko, ką tik sugalvoja, neimportuoja sėklų iš viso pasaulio. Daržovės auginamos tik iš gamtiniuose ūkiuose subrandintų sėklų – taip užtikrinama, kad sėkla bus stipri, atspari, prisitaikiusi prie esamų gamtinių sąlygų. Auginamos tik tos kultūros, kurioms esamas dirvožemis yra natūraliai tinkamas – tokiu būdu daržovė bus naudingiausia mūsų organizmui, nes tokia sėkla jau genetiškai užprogramuota pasiimti geriausias medžiagas iš dirvožemio ir perduoti savo valgytojui maksimalią maistinę vertę. Prisitaikiusiai, genetiškai stipriai sėklai nebereikia švaistyti jėgų bandant prisitaikyti prie naujų sąlygų (reikalaujant trąšų), visą savo energiją ji gali skirti augimui ir vaisių vedimui.

 

GAMTINĖ ŽEMDIRBYSTĖ KAIP PRAGYVENIMO ŠALTINIS

 

Labai džiugu, kad Lietuvoje jau yra ūkininkų, iš kurių galima įsigyti gamtinės produkcijos. Dažniausiai sezono metu jie tiekia kassavaitinį taip vadinamą gėrybių krepšelį tiesiai miestiečiams į namus.

Ar galima pragyventi iš gamtinio ūkio? Anot praktikuojančių ūkininkų – taip, gamtinė žemdirbystė gali būti sėkmingu verslu, tačiau ji negali tiekti didžiulių produkcijos kiekių. Paprastai nedidelis ūkis gali tiekti maistą 10-15 šeimų.

Mano nuomone, tai tiesiog puiku! Teko ne kartą ragauti gamtinių ūkių produkcijos ir galiu patvirtinti, kad tai – išskirtinės kokybės maistas. Daržovės galbūt nėra tokios blizgančios kaip esame įpratę matyti parduotuvių lentynose, tačiau jų maistinė vertė pastarąsias lenkia net keliolika kartų. Net nedidelė porcija natūralaus, švaraus maisto sukelia sotumo jausmą labai ilgam laikui.  Valgant gamtiniuose ūkiuose išaugintą maistą, mums tikrai nebereiktų vartoti jokių papildų. Aš siūlyčiau kiekvienam būtinai išbandyti gamtinę produkciją ir įsitikinti tuo patiems.

Straipsnis parašytas remiantis pokalbiu su gamtiniu ūkininku Mariumi Verbaičiu, Jungtinio Gamtinio Ūkio medžiaga ir asmeninėmis įžvalgomis.

DALINTIS

KOMENTUOTI

Please enter your comment!
Please enter your name here