Išbridęs iš alkoholio liūno atrado Dievą ir tiesia ranką šamanų nuviltam G. Einikiui

856

Paminėjus krepšininko Dariaus Sirtauto pavardę, krepšinio mėgėjų akyse pirmiausia iškyla jo skrydžiai virš krepšio. Tačiau triskart Lietuvos krepšinio lygos „Oro karaliui“ kalbėti apie praeitį nelabai įdomu. Krepšininkas pripažįsta, kad jo šlovės metą paženklino ir didelis dvasinis nuopuolis.

„Man baisu pagalvoti, kiek kvailysčių esu padaręs, kiek žmonių įžeidęs. Ir viskas dėl alkoholio“, – sako 46-erių A. Sabonio krepšinio mokyklos treneris D. Sirtautas, prieš septynerius metus išsivadavęs iš priklausomybės ir tapęs itin religingas.

– Tikriausiai sekate procesus Lietuvoje bandant riboti alkoholio prekybą, prieinamumą, reklamą. Kaip tai vertinate?

– Daug metų pas mus beveik nieko nebuvo daroma šiuo klausimu. Pagaliau atsiras daugiau šviesos mūsų visuomenėje. Džiaugiuosi, kad tai vyksta.

Pažiūrėkime, ką kitos šalys jau padarė, kaip apribojo galimybes gerti. Prieš kelerius metus kurį laiką dirbau treneriu Švedijoje. Ten mačiau, kaip šie klausimai jau išspręsti: pardavimo taškai tik tam tikrose vietose, darbo laikas ribotas. Mes nuo šios šalies dabar kokiu dešimtmečiu atsiliekame. Pagaliau atėjo ir mums eilė. Juk alkoholis – vienas pagrindinių valstybės žlugdymo būdų. Tai – žmonijos rykštė. Alkoholis žlugdo asmenybes. Ačiū Dievui, kad kažkas daroma. Visur apie tai diskutuojama. Tai gerai.

– Bet šie pokyčiai sutinkami labai priešiškai.

– Pokyčiai sukelia daug diskusijų, ginčų. Tai puiku, rasime geriausią problemos sprendimą. Juo daugiau diskusijų, tuo daugiau bus sprendimo variantų. Diskusijos apie alkoholį yra amžinos. Tai žmonijos istorijos dalis. Alkoholis buvo, yra ir, ko gero, bus.

Man regis, nereikėtų bandyti išrasti dviračio. Mums iš esmės nieko nauja nereikia daryti. Paimkime tas šalis, kurios turėjo panašių problemų prieš 10–20 metų, ir jų patirtį panaudokime pas mus. Juolab kad per ilgą laiką tampa aišku, kas veiksminga, o kas ne. Tada būtų mažiau ginčų, kieno idėja geresnė. Pritaikytume kitų šalių patirtį, ir viskas.

– Ar prieš kokius septynerius metus būtumėte kalbėjęs taip pat?

– Turite omenyje mano asmeninę patirtį? Alkoholis buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis. Dabar galiu laisvai apie tai kalbėti. Turiu ilgametę alkoholio vartojimo patirtį. Žinau, kaip jis veikia ir ką padaro iš žmogaus.

– Kaip įklimpote į alkoholį?

– Negaliu konkrečiai atsakyti, kaip tai atsitiko. Mano gyvenimas buvo intensyvus: treniruotės, varžybos, išvykos. Įprasta kasdienybės dalis buvo alkoholis. Kai krepšininko karjera ėjo į pabaigą, reikėjo rinktis tolesnio gyvenimo kryptį. Esu baigęs Kūno kultūros akademiją, norėjau dirbti treneriu, bet ne iš karto ėmiau treniruoti vaikus.

Pasibaigus krepšininko karjerai, staiga atsirado daugiau laisvo laiko. Apėmė tuštuma. Ją visi stengiamės kuo nors užpildyti – sportu, pomėgiu, skaitymu. Mes, sportininkai, laisvu laiku įprastai atsipalaiduodavome su alkoholiu po rungtynių.

Kai neliko krepšinio, viduje kažkas pasikeitė. Nebeliko to, kas buvo didžioji gyvenimo dalis. Ne tik išorinis gyvenimas, bet ir psichika patyrė lūžį. Pradėjau daugiau gerti. Dabar žinau, prie ko tai veda. Irsta santykiai su žmona, vaikais, tėvais, visais kitais. Tai kaip virusas, kuris gali sunaikinti asmenybę, paskui šeimą ir visus aplink.

– Kaip supratote, kad turite kažką daryti, kitaip visiškai žlugsite?

– Mano girtavimas tęsėsi daug metų. Augo nepasitenkinimas savimi, savo gyvenimu. Aplinkiniai pirštu badė, sumažėjo savivertė. Išgėrimai ir su jais susijusios situacijos vis kartojosi. Apėmė beprasmybės, tuštumos jausmas. Suvoki, kad esi silpnas, negali savęs kontroliuoti. Sakai „rytoj negersiu“, bet matai, kad tas pasakymas neveikia. Nebeturi gyvenimo savo rankose.

Situacija privertė kelti egzistencinius klausimus. Kas aš ir kodėl aš čia? Ar tai yra visas mano gyvenimas: dieną – dirbti, o vakare – išgerti alaus? Kai klausi, po truputį gauni atsakymus. Pradedi save pažinti, pamatai tave griaunančius dalykus.

Prieš kelerius metus mano gyvenime įvyko atsivertimas žengiant paieškų keliu. Pakeičiau visas vertybes, gyvenimo būdą, požiūrį. Kas tai lėmė? Dievas keičia žmonių gyvenimus. Įvyko lūžis. Gana banalu, nes tai gali pasakyti daug mėgusių išgerti žmonių.

– Ar daug sportininkų eina šiuo keliu?

– Mane supo daug tokių žmonių. Daug sportininkų taip griuvo ir kėlėsi arba nebeatsikėlė ir mirė. Juk pas mus, Lietuvoje, įprasta bet kuria proga išgerti – gimtadienis, šventė, laidotuvės. Bet kur ir bet kada. Viskas buvo nuplaunama ir aplaistoma.

Mačiau didelių žmonių griuvimą, mirtį. Atrodė, kad tai vyksta kažkur, kitiems, be ne tau. Tai fenomenas. Matai viską, bet ne save. Pats žiūri, bet nematai, klausai, bet negirdi. Arba kitų žodžiai nepaliečia tavo širdies.

– Ar daug gyvenime praradote dėl alkoholio?

– Man krepšinis gerai sekėsi, buvau Lietuvos rinktinės narys. Bet dėl savo kaltės neišnaudojau visų galimybių. Prisimenu, kaip per vieną treniruočių stovyklą Klaipėdoje, paskutinę dieną, kai treneriai turėjo paskelbti galutinę sudėtį, aš į treniruotę atėjau su kvapeliu. Kaip šitaip atmestinai žiūrėti, to nevertinti? Koks sielos skurdas ir prioritetų neturėjimas! Treneris Antanas Sireika sakė, kad jau buvau įrašytas į galutinį rinktinės sąrašą.

Kitas atvejis. Skambina Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Algimantas Pavilonis, nori pakalbėti apie žaidimą rinktinėje, aš sėdžiu išgėręs namuose ir neatsiliepiu į jo skambutį. Kiek esu neįvertinęs trenerio Jono Kazlausko pastangų, kiek jis man suteikė galimybių. Tai buvo mano savimeilė, egoizmas, dvasios skurdas, nepagarba aplinkiniams. Žaisdamas Slovakijoje, uždirbau labai gerai, tačiau pinigai pradingo alkoholyje.

Susimąstau apie neišnaudotas progas. Kai kalbuosi su kunigu, jis sako: svarbu, kad dabar tave tai atvedė pas Dievą. Tai, kas vyksta šiuo metu, yra svarbiau nei tie praradimai.

Dievo atradimas žmogaus gyvenime svarbiau už viską. Jei suvoki ir protu, ir širdimi, kad tai – svarbiausi dalykai tavo gyvenime, visi kiti reikalai išsisprendžia. Yra toks posakis: jei pirmoje vietoje Dievas, visi kiti reikalai yra savo vietose.

– Bandote iš alkoholio liūno ištraukti savo bičiulį Gintarą Einikį. Kaip jam sekasi šiame kelyje?

– Ranką laikau ant pulso, susirašome, pasiskambiname. Mūsų, žmonių, pareiga yra vienas kitam padėti. Kas turi daugiau žinių, privalo padėti jų neturinčiam. Žinau, koks džiaugsmas yra gyvenimas be alkoholio.

Suprantu, ką G. Einikis išgyvena. Todėl savaime kyla noras padėti išsikapanoti ir pajusti gyvenimo pilnatvę. Gintaras – protingas vyras, sugeba priimti gerus sprendimus. Bet iš žiniasklaidos vis sužinome apie jo poelgius įkaušus. Ką gero gali padaryti įkaušęs?

Jis išbandė daug visokių priemonių. Buvo pas ekstrasensus, šamanus, burtininkus, psichosensorikus, spiritistus, kunigus, kodavosi, vienuoliai meldėsi už jį – niekas neveikia. Jis suprato, kad vis dėlto teks pačiam viską daryti. Kol kas dar rezultatų nėra. Sprendžiu iš straipsnių pavadinimų, kai pranešama, jog G. Einikis vėl atsidūrė areštinėje.

Bet jis gali tai padaryti. Niekas kitas čia nepadės – tik pats turi save įveikti. Kol šalia bus alkoholis, nieko neįvyks. Gintaras klausia: gal aš galiu išgerti nors truputį? Jam aiškinu, kad tokiems kaip aš ir jis nėra trupučio. Reikia visiškai atsisakyti. G. Einikis jau atrado bažnyčią. Tikiu, su Dievo pagalba jam pavyks.

– Dabar – jokio alkoholio? Net per gimtadienius?

– Ne. Jau buvau tame liūne. Dabar esu kviečiamas kalbėtis su panašaus likimo žmonėmis, taip pat su tais, kurie kenčia, nes jų šeimose yra alkoholikų. Turbūt tai laimė, nes nebeskaičiuoju, kiek laiko gyvenu be alkoholio. Savotiška laisvė.

– Ar metęs gerti nepraradote buvusių draugų?

– Ne. Išliko tie patys žmonės, kolegos, tik pasikeitė santykis su jais. Buvo gera kompanija, geras laikas, geri sugėrovai. Negali smerkti, sakyti, kad tai tik blogai. Bet dabar pasidarė dar geriau. Mane supa dar įdomesni, spalvingesni žmonės. Gyvenimas pasikeitė. Ir toliau jis keičiasi be mano pastangų. Dievas veda tiek darbe, tiek asmenybės augimo procese, tiek šeimos ir visuomeniniame gyvenime.

Pasikeitė mano buvimo taškai, maršrutai Kaune. Anksčiau sėdėdavau aludėje „Trys berželiai“, dabar mano taškas yra Saulėtekio bažnyčia, lankausi mišiose. Važiuodamas pro centrą, užsuku į Katedrą. Vietoj būrelio vyrų prie kelių bokaliukų alaus, dabar sutinku bendraminčių katalikų bendruomenėje „Gyvieji akmenys“. Anksčiau neturėjau nė vieno draugo kunigo, dabar su jais kalbuosi.

– Ar jūsų treniruojami vaikai žino apie jūsų pasiekimus praeityje?

– Nežinau. Mano gyvenimas pripildytas kitokių dalykų. Užduodamas esminius klausimus, pradedi suprasti esminį pašaukimą. Dabar ne tai svarbu, kas buvo anksčiau. Tai neaktualu. Juk nekalbėsi vaikams – oi, koks aš buvau neblogas!

Svarbu, kas yra dabar, rodyti pavyzdį per treniruotes, pokalbių metu, pateikti pavyzdžius iš savo ir kitų gyvenimo patirties. Tai gali padėti nukreipti vaikus tinkama linkme. Kai esi atradęs savo pašaukimą, santykį su kūrėju, Dievu, gali pažinti tikrąją laisvę, atrasti savo vietą gyvenime.

„Savaitraštis Kaunui“

DALINTIS

Parašykite komentarą