Mama džiaugiasi atsilaikiusi prieš gydytojų spaudimą operuoti žvairuojančias vaiko akis

114

„Jei jūsų vaikui sutriko regėjimas, neskubėkite daryti operacijos, kartais tiesiog reikia išlaukti ir pasidomėti kitais regėjimo gerinimo būdais“, – tvirtina 5 metų mergaitės mama Rūta. Pasak jos, tai kad ji sugebėjo atsilaikyti prieš gydytojų raginimą kuo greičiau operuoti vaiko akis, buvo pats geriausias jos sprendimas. „Gimus dukrai, jau po 3 savaičių pastebėjome, kad dešinė akis nuplaukia į šoną. Kai suėjo 6 mėn., kreipėmės į gydytoją. Diagnozės nepamenu, bet buvo liepta gerąją akį po 2 valandas per dieną slėpti, klijuoti pleistru, o  vėliau ir operuoti. Buvo graudu žiūrėti, kai nuo pleistro klijavimo oda tapo jautri, pasirodė kraujosrūvos. Po gerosios akies dengimo, ji taip pat pradėjo žvairuoti. Po 6 savaičių  gydytoja konstatavo abiejų akių žvairumą“, – prisimena Rūta.

Gydytojai skubino operuoti

Gydytojos patartos mama su dukrele po keletą kartų per metus lankėsi pas akių chirurgą, geriausią specialistą Lietuvoje. „Vaikui kartais lašinome į akis plečiančius vaistus. Kai suėjo 1,5 m., išrašė akinius. Pakaitomis akis turėjome dengti. Liepė būtinai išsioperuoti iki 2 metų, nes kitu atveju, neva, vaikas gali nebematyti 3 D vaizdo“, – pasakoja moteris, kurios šis argumentas neįtikino, mat giminėje jau buvo žvairumo atvejis ir akys susitvarkė pačios, be operacijos.

„Operuoti neskubėjome dar ir todėl, jog gydytojas minėjo esą vienos operacijos gali neužtekti, kad gali prireikti 2,3,4,5… nes patempus ir atstačius raumenį, nežinia kaip sureaguos ir išsitemps kiti raumenys. Nusprendėm, kad reiktų apsilankyti ir pas dar kitą gydytoją, nes pastarojo bendravimas buvo sausas, trumpas, griežtas. Trečiasis gydytojas visą dieną tyrė vaiko akis, rodė akies sandarą ir kaip ji veikia. Rekomendavo būtinai operuoti ir kuo skubiau. Vis nesiryžome operacijai“, – pasakoja mama.

Per visą tą laiką mergaitė turėjo 8 akinius. “Vaikui buvo stresas juos nešioti, būti su uždengta akimi dalį dienos. Vienus akinius įmetė į šulinį, kitus paliko kieme, kur buvo pervažiuoti mašinos, kiti paslėpti sniege ir tik pavasariop sugrąžinti, vieni susibraižė, kiti lūžo ir pan.“, – su šypsena prisimena Rūta.

Atsakymus rado sveikuolių stovykloje

Moteris sako internete pastebėjusi informaciją apie regėjimo gerinimo stovyklą „Šalin akinius“, tačiau abejojusi, ar būtų galima ten dalyvauti su 2 metukų mergaite. Tačiau vėliau susiklostė taip, jog vyras susipažino su stovyklos organizatore, Lietuvos sveikuolių sąjungos viceprezidente Sigita Kriaučiūniene, kuri ir pakvietė šeimą į stovyklą.

„Stovykloje buvau supažindinta kaip veikia akis, gavau instrukcijas, informaciją ką reikėtų daryti. Vaikui pasakiau, kad operacijos mes nedarysime (kaip tik laukėme eilėje). Nustebo. Patikinau, kad juk puikiai mato ir taip. Dukrytė atsargiai pasiteiravo ar ir akinių nereikės nešioti, o tada iš džiaugsmo su pasišokinėjimais puolė man į glėbį ir išbučiavo. Stovykloje daug laiko buvome kartu. Tai vaikas, kuriam labai svarbu myluotis, glaustis. Nereikėjo rūpintis buitimi, laiką skyrėme sau, tikrai daug galėjome pabūti kartu, išsimyluoti, žaisti, šokinėti batute, visaip kaip kvailioti ir patirti daug smagių atpalaiduojančių momentų“, – įspūdžiais dalijasi Rūta.

„Labiausiai man įstrigo tai, kad įtampa, kurią jaučia vaikas gyvenime, atsispindi jo akyse.. Čia įtampos nebuvo, todėl ir akytės akivaizdžiai pagerėjo, mergaitė vis dažniau pradėjo žvelgti abejomis akimis kartu. Toks grožis!“, – rezultatais po stovyklos džiaugiasi mama.

Svarbiausia, anot Rūtos, jog vaikas pats patiki, kad jo akys sveikos. Aplinkiniai perspėjami ir prašome, kad nekomentuotų, jog vaikas žvairuoja.

Vaikas atspindi mamos išgyvenimus

„Tikiu, ta teorija, kad vaikas iki 10-12 m. serga “mamos būsenos ligomis”. Bet niekaip nesuvedžiau galų kas manyje ne taip. Stovykloje man atėjo aiškumas. Mūsų šeimos gyvenime laukiantis vaiko ir jam gimus buvo labai daug įtampos, stresinių situacijų, daug fizinio nuovargio. Tą laiką pamenu vis dar su ašaromis akyse. Buvau save išbarsčius, išsekusi, pikta ir nelaiminga. Dabar suprantu, kad visa ta įtampa padarė savo“, –  tvirtina moteris.

„Dabar mes daug šokame, supamės ant mamos ar tėčio rankų, žaidžiame slėpynių, prisimename, kad reikia mirksėti, mokomės neskubėti ir kuo mažiau patirti įtampų, kad būtinai reikia išsimyluoti, daug šypsomės ir džiaugiamės ramybe“.

www.sveikuoliai.lt

DALINTIS

Parašykite komentarą