2023 metų savanorė Viktorija: “Labai svarbu nepasiduoti!“

Dalintis

Dvyliktoje klasėje besimokanti kaunietė Viktorija Šliužaitė (18 m.) jau du metus savanoriauja Lietuvos sveikuolių sąjungos (LSS) stovyklose. Įvairias pareigas jose išbandžiusi mergina yra ypatingai dėkinga savo mamai, kuri padėjo jai atrasti sveikos gyvensenos pasaulį. LSS valdyba 2023 metų savanorės titulą suteikė Viktorijai už jos aktyvumą, organizacinius gebėjimus, drąsą būti atvirai komandoje, mokytis iš klaidų.

Pirmos nugalėtos baimės sveikuolių stovyklose

Su sveikuoliais susipažinau atvykusi į jaunimo stovyklą ,,Laisvės kodas“, į kurią nuvažiavau dėka mamos (2019 m.). Atvažiavau ir nebenorėjau išvykti. Esu labai dėkinga mamai, tik jos dėka pavyko atrasti šį naują pasaulį. Puikiai prisimenu kaip buvo smagu, pasijaučiau laisva ir atsigavusi, visi dalyviai tokie gilūs, brandūs ir sąmoningi. Tai buvo saugi erdvė augti ir tobulėti, atskleisti savo baimes ir su jomis dirbti. Pirmą kartą jaučiausi saugi dalindamasi savo mintimis.Po vienos sesijos džiaugsmo ašarų pasižiūrėjau į veidrodį ir nuoširdžiai pagalvojau, sau: ,,Vau kokia aš graži”. Dar nebuvau savęs tokios mačiusi, apie tą kartą galvoju iki šiol. Po stovyklų labai pasikeičiau, pradėjau sveikai maitintis, taikiau emocijų valdymo technikas, kvėpavimo praktikas ir bendravimo patarimus.

Kartais pavargsti taip, kad atrodo tuoj palūši

Ketvirtą kartą dalyvaujant, stovyklos pabaigoje buvau pakviesta savanoriauti. Savanoriauju jau 2 metus ir neketinu sustoti. Dar būdama dalyvė buvau įkvėpta savanorių, jų emocijų, šypsenų ir atsidavimo, norėjau tai patirti, sužinoti ką reiškia savanoriauti. Norėjau padėti dalyviams patirti tai ką patyriau aš: atrasti save, išmokti kažką naujo ir tobulėti.

Savanoriai turi įvairių pareigų, aš dažniausiai prižiūriu mažamečius vaikučius, taip pat esu dirbusi ir virtuvėje. Joje vyksta daug įdomių pokalbių ir pamokų, o vieni geriausių prisiminimų – visas būrys savanorių kartu skutame kalną bulvių ir dainuojame pritardami skambančioms dainoms. Taip pat kartą padėjau jaunesnių vaikų grupės vadovei ir man buvo priskirta atskira vaikų grupelė. Bendraudama su jais jaučiausi tarsi pati grįžusi į vaikystę, kartu darėm darbelius, kalbėjomės, žaidėm. kūrėm pasirodymą stovyklos uždarymui. Po jo neapsakomai didžiavausi vaikais.

Su mažyliais kitaip, maždaug 2 metų vaikučiai dar labai priklausomi nuo tėvų, tad kas kart jiems išeinant į užsiėmimus neretai būna daug ašarų. Tada turi švelniai ir ypatingai kantriai su jais elgtis, pašnekinti, nuraminti ir apkabinus paaiškinti, kad tėveliai niekur nedingo ir grįš. Tokie mažyliai dar nemoka iki galo pasakyti ko nori, kas negerai ir išreikšti savo minčių, turi jiems padėti, ir prižiūrėti visą laiką neatsitraukdamas Tai pareikalauja daug jėgų, kartais net atrodydavo, kad tuoj palūši, bet judi toliau. Nors būna ir ašarų, didelio fizinio ir emocinio nuovargio, man labai patinka būti su vaikais. Jų šypsenos ir juokas, nuoširdumas viską atperka.

Keletą kartus pravedžiau uždarymo vakaro renginį ir padėjau organizuoti naktinį žygi. Tai tikrai padėjo tobulinti savo organizacinius įgūdžius. Iš pradžių tai atrodo lyg darbas, anksti keltis ir vėlai gulti atrodo žiauru, tačiau savaitės pabaigoje, jautiesi pailsėjęs kaip niekad.

Savanorystė augina

Savanorystė ir dalyvavimas stovyklose man labai padėjo keistis ir tobulėti, geriau pažinti save. Pasikeitė mano pasaulėžiūra, požiūris į savo sveikatą, bendravimą. Savanorystė – pats geriausias būdas mokytis kantrybės: ar “dailyraščiu” skutant morkas, ar bandant sugaudyti pašėlusius vaikus. Prireikė laiko, kol supratau, kad savanorystė – tai pasirinkimas tarnauti kitiems. Savanorio rolė yra griežtesnė nei gali pasirodyti, mes esame pavyzdys kitiems, įkvėpimas padėti, pasakyti gerą žodį ar paprasčiausiai padovanoti šypseną kitam ir tuo didžiuojamės. Padėti, tai tikras malonumas. Savanoriaudama aš ne tik duodu, bet ir pati gaunu neapsakomai daug!

Įsimintiniausias įvykis – niekada nepamiršiu, kai prieš visą savanorių ir vadovų komandą teko prisipažinti neatidavus telefono, kai to buvo paprašyta stovyklos pradžioje. Jaučiau didelę gėdą ir nusivylimą savimi, tačiau išmokau, kad labai svarbu yra tiesa, atvirumas ir gebėjimas pasimokyti iš savo klaidų – tenai tai itin vertinamos savybės. Padarius klaidą ir tai pripažinus esi ne šmeižiamas ar žeminamas, o tau yra pasiūlomos šypsenos ir šilti apsikabinimai.

Sveika gyvensena keičia gyvenimo kokybę ir nuotaiką

Supratau, ko noriu, kas man svarbu, išsigrynino svarbiausios vertybės. Man neretai pritrūksta pasitikėjimo savimi, drąsos, valios, bendravimo įgūdžių, pagarbos kitiems ir netgi sau pačiai, aš taip pat mėgstu patingėti, kartais pasielgiu savanaudiškai. Kartais tikrai norisi pasiduoti ir viską mesti, tačiau būtent tada mes ir augame, kai nepasiduodame. Labai svarbu nepasiduoti. Stovyklos padėjo tai suprasti. Išmokau kantrybės, gerumo, nuolankumo, atlaidumo sau ir kitiems. Įspūdinga, kaip ankstyvesnis poilsis, šaltos maudynės, rytinė mankšta ir sveika mityba gali paveikti kasdienybės kokybę ir nuotaiką. Amžinai liksiu skolinga sveikuoliams už viską!

Pakeitusi savo mitybą – atsisakiusi mėsos, sulaukiau daug abejingų nuomonių iš tėvų ir artimųjų, iš pradžių daugelis mėgino nuo to atkalbėti. Ir, nors vis dar sulaukiu komentarų apie tai, jaučiu augantį palaikymą. Tėvai džiaugiasi mano sveikuolišku ir plačiu požiūriu į pasaulį. Žavisi, kad visas šias gyvenimiškas patirtis ir pamokas gaunu būdama tokia jauna. Kai kuriems dalykams išmokti jiems prireikė viso gyvenimo.

Skirtumas tarp bendraminčių ir bendraamžių

Savanoriaudama ir dalyvaudama stovyklose susiradau nuostabių draugų. Mes suprantame vieni kitus, palaikome kai sunku ir kartu stengiamės padėti visiems, kam galim. Tai žmonės, su kuriais jaučiuosi jaukiai ir galiu laisvai dalintis savo mintimis, nėra ko gėdytis. Visi tokie sąmoningi ir supratingi, atvirai galiu pasakyti, kad mokausi ne tik iš vadovų, bet ir iš draugų, tikrai žaviuosi savo pakeleiviais šioje atradimų kelionėje.

Neretai tarp bendraamžių jaučiuosi tarsi ne savo vietoje. Požiūris į žalingus įpročius skiriasi kaip diena ir naktis. Bendravimo stilius ir įpročiai, vertybės stipriai nesutampa. Kai dalinuosi savo patirtimis stovyklose, kai kam atrodo nesuprantama praleisti savaites dirbant už dyką. Manau, turėtume būti pagarbesni, supratingesni ir atlaidesni vieni kitiems, kurti saugią erdvę, kur galėtume be baimės dalintis savo mintimis. Man yra labai svarbus savęs auginimas ir tobulėjimas, noriu tapti geriausia savo versija. Tačiau daugeliui tai nerūpi ir man sunku užmegzti ryšį su tais žmonėmis. Todėl esu labai dėkinga už savo draugus, sutiktus stovyklų ir savanorystės dėka. AČIŪ, už tai, kad leidžiame vienas kitam skleistis ir augti, palaikome ir mokomės vieni iš kitų!

Sigita Labutienė, www.sveikuoliai.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:

Scroll to Top

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (ang. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.