2024 metų savanorės titulą pelniusi vienuoliktokė: „Didžiausia laimė stėbėti pokyčius žmonėse“

Vienuoliktos klasės moksleivė Martyna Bareikaitė prie Lietuvos sveikuolių sąjungos savanorių prisijungė prieš trejus metus paskatinta mamos. Pradžioje skeptiškai į tai žiūrėjusi mergina šiandien neįsivaizduoja savo gyvenimo be šios veiklos. Kaip pati sako, savanorystė ją išmokė laimės, į kurią sutelpa ir gilesnis savęs pažinimas, ir gyvenimui užmegztos draugystės.

Skepticizmą pakeitė entuziazmas

Mano savanorystės kelionė prasidėjo 2022 m. regėjimo gerinimo stovykloje, prie kurios prisijungti pakvietė mamos pažįstama. Nors iki tol nieko apie sveikuolius nebuvau girdėjusi, sutikau vien iš smalsumo – savanorystė mane domino visada.

Važiuodama į stovyklą buvau nusiteikusi skeptiškai dėl pačios renginio idėjos. Klausiau savęs, jeigu galima atstatyti ir pagerinti regėjimą, kodėl tiek daug žmonių nešioja akinius? Kai paskutinę stovyklos dieną vienas dalyvis paprašė patikrinti regėjimą (kiekvienos stovyklos pradžioje ir pabaigoje dalyviai pasitikrina regėjimą, kad būtų galima pamatyti progresą) ir aš pamačiau, kad atvykęs jis matė vos 3–4, o išvykdamas – 7–8 eilutes, buvau šokiruota. Tai mane užmotyvavo tęsti savanorystę ir būti šio pokyčio dalimi. Prie to, žinoma, prisidėjo ir stovyklos atmosfera, vadovai bei savanoriai, kurie yra labai šilti ir draugiški žmonės.

RESTart savaitgalio stovykla. Tikro poilsio menas

Savanorystės atlygis – akivaizdus

Savanorystė man yra didelis ir sunkus darbas. Nors daugelis sako, kad tai darbas be atlygio, man – atlygis akivaizdus. Dažnai žmonės į stovyklas atvažiuoja susikaustę ir užsidarę, o išvažiuodami šypsosi, vieni su kitais atsisveikina lyg su šeimos nariais. Galimybė stebėti šį pokytį man yra pats didžiausias atlygis už savanorystę.

Stovyklose, ko gero, esu išbandžiusi visas įmanomas pareigas: prižiūrėjau mažuosius ir vyresnių vaikų grupę, dirbau virtuvėje, netgi gavau iššūkį pabūti jos vadove, taip pat prisidėjau prie naktinio žygio ir uždarymo vakaro organizavimo, padėjau priimti atvykusius dalyvius. Tai leido man kur kas geriau pažinti save, gauti neįkainojamos patirties įvairiose srityse, susirasti naujų draugų bei prasmingai ir linksmai praleisti laiką.

Regėjimo gerinimo stovykla „Šalin akinius!”

Stovyklose išmokau laimės

Į pirmąją stovyklą atvažiavau užsidariusi, nepasitikinti nei savimi, nei kitais, visuomet surūgusi. Stovykla mane taip stipriai sužavėjo, kad viduje tarsi kažkas persijungė ir aš labai aiškiai pajaučiau, kad NORIU ir TURIU čia būti. Nuo tuo laiko kitose stovyklose aš pradėjau atsipalaiduoti, atsiverti ir šypsotis (labai keista tuo dalintis). Taip pat ėmiau labiau pasitikėti savimi, tapau užtikrintesnė. Net ir dabar vadovai nepraleidžia progos pasidžiaugti šiuo mano pasikeitimu. Aš pati esu labai dėkinga visiems, kad taip šiltai mane priėmė ir padėjo, kaip tik galėjo.

Yra stovykla, kurios pavadinimas ,,Laimės galima išmokti”. Būtent šio nuostabaus dalyko sveikuoliuose ir galima išmokti. Pati tuo įsitikinau.

Draugystė, kuri augina

Būnant savanoriu, pagrindinė atsakomybė yra padėti visiems, kam prireikia pagalbos: dalyviams, kitiems savanoriams ir net vadovams. Tai moko kantrybės ir priimti žmones su visais jų trūkumais ir privalumais. Prieš pradedant savanoriauti stovyklose, mano draugai buvo tie, su kuriais tiesiog dažnai matydavausi: klasiokai ir kaimynai. Tai nebuvo labai artimos draugystės ir aš net nelabai jais pasitikėjau.

Dabar dauguma mano geriausių draugų yra savanoriai. Nors susitinkame dažniausiai tik renginiuose, prie jų jaučiuosi savimi ir galiu būti visiškai atvira. Tai labai šilti ir nuostabūs žmonės. Esu labai dėkinga.

Daugiausia prasmės matau stovyklose

Iš visų sveikuolių sąjungos renginių man labiausiai patinka stovyklos. Jos yra pačios sunkiausios ir su daugiausia iššūkių, tačiau teikia daugiausia prasmės ir įsimena ilgiausiai. Stovyklai pasibaigus dažnai jaučiuosi labai pavargus, bet ir neapsakomai laiminga, tarsi įveikusi sunkų žygį. Man taip pat labai daug džiaugsmo teikia susitikimai su savanoriais ir vadovais ne stovyklų metu, o per įvairius suvažiavimus ir susibūrimus. Tai – neįkainojamos akimirkos, kurių prisiminimai išlieka labai ilgai.

Suartėti iš naujo

Šiuo metu kartu su manimi savanoriauja ir brolis, kurį prisijungti įkalbėjo mama. Prisipažinsiu, nenorėjau to, tačiau leisdami daugiau laiko kartu mes ėmėme geriau sutarti ir labiau suprasti vienas kitą.

Manau, kad savanorystė paaugliams yra ypač naudinga, nes tai yra puiki galimybė  pažinti ir išbandyti save naujose veiklose ir praplėsti bendraminčių, su kuriais galima jaustis visiškai savimi, ratą. Kartu tai ir proga atrasti savo talentus ir gebėjimus bei aiškiai suprasti, kas tave daro laimingą bei ką norėtum veikti ateityje. Visus, kurie dar tik svarsto apie savanorystę, noriu pakviesti atvažiuoti ir išbandyti. Patirsite daug nuostabių akimirkų. Daug gausite ir išmoksite.

Labai noriu padėkoti visiems vadovams, savanoriams ir kitiems sveikuoliams! AČIŪ JUMS už viską!

Ieva Vidūnaitė, www.sveikuoliai.lt