74 m. linijinių šokių mokytojas Anatolijus: „Vienatvė – žmogaus pasirinkimas“

Dalintis

„Pradėti šokti niekada ne per vėlu“ – sako septyniasdešimt ketverių Anatolijus Šugajevas atėjusiems į jo linijinių šokių pamokas. Pats Anatolijus mokytis šokti pradėjo būdamas penkiasdešimt aštuonerių Elektrėnų sportinių šokių klube „Reveransas“. Ilgą laiką dirbęs nelabai mylimą suvirintojo darbą dabar vyras gali sau leisti daryti tai, kas man prie širdies.“ 

 Šiandien Anatolijus savanoriauja Lietuvos sveikuolių sąjungos stovyklose. Tiek vaikams, tiek suaugusiems čia veda įvairius užsiėmimus: šaškių, šachmatų, tinklinio, stalo teniso, biliardo turnyrus bei, žinoma, moko šokti. „Aš niekada gyvenime nerūkiau, nevartojau alkoholio, visada grūdinausi žiemą. Buvau vienišas vilkas, kol Elektrėnų sveikuolių sąjungos pirmininkė, a.a. Bronislava Vasiliauskienė pakvietė mane prisijungti. Mano šeima nėra sveikuoliai, bet aš niekam nesakau, kad tu būtinai turi sportuoti ar šokti – čia kiekvieno pasirinkimas. Jei manęs prašo kažko pamokyti, aš padedu, tačiau agituoti ar liepti nemėgstu.“

Sveikatos formulė: meilė, laisvė ir maudynės šaltame vandenyje

Paklaustas, kas tokiame amžiuje padeda jaustis sveikam, Anatolijus Šugajevas atsako greitai ir užtikrintai: „Meilė! Meilė artimam žmogui, meilė veiklai”. Ir prideda, kad sendamas jaučiasi laimingesnis nei bet kada anksčiau. „Iki pensijos keldavausi ketvirtą ryto, pavalgydavau, išvesdavau į lauką šuniuką ir šeštą jau eidavau į darbą. Grįždavau iš darbo šeštą vakaro, vėl turėdavau išvesti šuniuką, tada pavalgydavau ir jau nieko nenorėdavau. Dabar aš esu laisvas: kada noriu keliuosi, kur noriu važiuoju. Aš laimingas ir dėkoju Dievui, kad turiu galimybę gyventi rojuje. Kiekvienas amžius turi savo privalumų, bet aš tikrai nenoriu grįžt į jaunystę.“

Trisdešimt metų Anatolijus maudėsi šaltame vandenyje, todėl virusiniai susirgimai jo niekada nekamavo. „Iki pernai maudydavausi kiekvieną dieną ežere visą žiemą. Man atrodo, kad mano imunitetas stiprus, man ir Covid19 pavyko išvengti. Prie ledinio vandens reikia priprasti. Nejaučiu malonumo, kai lipu į šaltą vandenį, bet kai išlendu ir per visą kūną valandą eina šiluma – toks kaifas. Visi organai, visas kūnas pradeda dirbt. Mano organizmas pripratęs prie šalčio. Žiemą aš galiu dvidešimt minučių vaikščioti per sniegą – man malonumas. Dabar, kadangi esu po sunkios širdies operacijos, kardiologai rekomendavo susilaikyti nuo maudynių, todėl maudausi tik iki spalio, o paskui riboju save. Dažnai po pusryčių einu keturiolika kilometrų iš Palangos į Šventąją. Palei jūrą, per šaltą vandenį. Taip gaunu oro ir vandens procedūras, mankštinu kojas. Taip pat kiekvieną rytą 45 minutes darau mankštą. Būna, kad atsikeli, viską skaudą, nenori daryt mankštos, bet priverti save, nes žinai, kad po to bus geriau. Yra tokių dalykų, kurie nemalonūs, bet reikalingi.“

Senjorų stovykla “Mes galim!”

 Vienatvė vyresniame amžiuje – žmogaus pasirinkimas

Anatolijus Šugajevas pabrėžia, kad norint jaustis gerai, pačiam reikia žiūrėti į gyvenimą pozityviai, o ne laukti, kol tavęs linksminti ateis kiti žmonės. „Mes nežinom, kas bus rytoj, todėl reikia džiaugtis šia diena: kad prabudai, kad tu sveikas, kad gali kažką veikti. Aš visą gyvenimą buvau sangvinikas, labai mėgstu jumorą, žiūriu į viską pozityviai. Daug pensininkų žinau, kurie sako, kad nėra ką daryti, todėl sėdi prie televizoriaus. Tai ar tu nori, kad kažkas tave juokintų? Surask sau užsiėmimą, kuris prie širdies, ir pasidarys tau malonesnės dienos. Sėdėdamas dėžutėj nieko nematai, tik telefoną ir internetą, kuriame pilna negatyvo. Reikia rasti, ką veikti, kad nebūtų kada skųstis maža pensija. Nori teigiamos emocijos – ieškok. Viskas priklauso nuo tavęs. Nesėdėk namuose vienas, galvodamas, kad manęs niekas nesupranta, niekas nemyli. Kai aš nueinu į šokius, po trijų valandų grįžtu pilnas teigiamos emocijos. Kažkur skaičiau, kad mirtis žmogų ištinka ne tada, kada jis fiziškai miršta, o tada, kada jis niekam nereikalingas. Reikia pačiam pajudėt. Jeigu sėdėsi namuose, tai ir būsi niekam nereikalingas. Yra moteriškės, kurios prie daugiabučio augina gėles su bendramintėmis, o kitos sėdi prie lango ir skaičiuoja, kas kur eina, pačios nenorėdamos išeiti ir pabendrauti. Žmogus pragyvena ilgą gyvenimą iki pensijos, vadinasi anksčiau buvo kažkokie hobiai, seni draugai.“

Pašnekovas prisimena, kad jo jaunystėje, kuri prabėgo Donbase, Donecko srityje vienatvės reiškinys neegzistavo, nes žmonės buvo įpratę laisvu laiku susiburti bendravimui. „Kiekvieną vakarą visos moterys atlikusios darbus namuose imdavo taburetę, atsisėsdavo į ratelį ir kalbėdavo. Niekada nekilo mintis niekam, kad esi vienišas – ten visa gatvė vieni kitus pažinojo. Mano jaunystėje visoje gatvėje tik vienas turėdavo televizorių. Ir vyrai visi ten eidavo futbolo žiūrėti, o moterys – indų filmų, kad galėtų paverkti. O dabar kiekvienam kambary po televizorių, po mobiliaką su internetu ir nieko nereikia. Vienatvę kuria dabartinė technika.“

Ilgasis detokso savaitgalis Ruduo

Nereikia bijoti to, kas neišvengiama

Prieš šešiasdešimt metų į Elektrėnus suvažiavęs jaunimas pastatė ir elektrinę, ir miestą. Šiandien šie žmonės – garbaus amžiaus, todėl laidoti pažįstamus Anatolijui Šugajevui dabar yra kasdienybė. „Aš, pavyzdžiui, nebijau mirties. Mes visi mirtingi. Jeigu galingieji pasaulio žmonės negali nuo jos pabėgt, tai ko jos bijot? Praeitą antradienį mirė viena mūsų šokėja. Jai buvo šešiasdešimt aštuoni metai. Vilniuje nematyti kaip žmonės miršta, o čia pas mus nebūna dienos, kad nebūtų laidotuvių – atėjo toks laikotarpis, tai – neišvengiama. Jei man kas dabar sakytų „gražinsim tave 50 metų atgal, bet turėsi vėl dirbt“ aš atsisakyčiau. Man dabar labai gerai.“

www.sveikuoliai.lt

 

 

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:

Scroll to Top

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (ang. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.