Buvęs Kauno apygardos prokuroras dėkingas K. Vaištarienei už sugrąžintą galimybę vaikščioti

Dalintis

Kaunietis Jonas Vitkauskas (73 m.), buvęs Kauno apygardos prokuratūros labai sunkių nusikaltimų skyriaus prokuroras, Kauno žemaičių bendrijos pirmininkas aiškiai prisimena susitikimus su a.a. Ksavera Vaištariene. Jos pamokymų deka iš Vidulės kilęs vyras dabar gali vaikščioti. Prieš 30 metų, po nesėkmingų daugkartinių vizitų pas gydytojus, jų paskirtų procedūrų vykdymo,  Jonui buvo pasiūlyta vienintelė išeitis – stuburo išvaržos operacija.  Su humoru pasakojantis savo istoriją vyras stebisi, kodėl K. Vaištarienės propaguotais metodais atsikratyti medicinai neįveikiamų ligų naudojasi tik nedidelė dalis žmonių. 

Straipsnis skiriamas a.a. Ksaveros Vaištarienės 90 metų jubiliejui.

Paralyžiuota koja

Prieš trisdešimt metų turėjau stuburo problemą, paralyžiavo dešinę koją. Tiek užspaudė slankstelį, kad jokie masažai, kuriuos priskirdavo gydytojai, nepadėjo. Kojos pėda ėmė šlepsėti. Ėjau per visus gydytojus, profesorius Kauno klinikose sakė, kad operacija neišvengiama, diagnozė aiški – stuburo išvarža. Liepė nusimauti batus, pasistiebti ant kairės kojos pirštelių. Tą padaryti galėjau, o su dešine – niekaip. Jei nori, sako, padarom rytoj operaciją ir po keleto savaičių lakstyti. Ne tu pirmas, ne tu – paskutinis.

O aš operacijos bijojau, nes vienam giminaičiui po tokios operacijos gyvenimas tapo nepakeliamas. Sakiau, kad darysiu bet ką, net sieros rūgštį gersiu, bet operacijai nesigulsiu. Kaip man reikėjo tada daryti? Klausyti profesoriaus, ar ne? Nemanau, kad su profesoriais reikia ginčytis, aš ir nesiginčijau.

Webinaras “Efektyvūs lėtinių ligų atsikratymo būdai. Pirmieji žingsniai”

Susitikimas su K. Vaištariene paskatino badauti

Tuo metu mokiausi neakivaizdinėse Vilniaus universiteto teisės fakulteto studijose. Vienu aukštu žemiau buvo Chemijos fakultetas. Ksavera Vaištarienė buvo jo prodekanė. Apie jos išgijimą nuo nepagydomų ligų kalbėjo visas universitetas. Teisės fakultete tas taip pat buvo plačiai pasklidę, visi dėstytojai žinojo šią istoriją. Nubėgau pas ją, susitarėm susitikti jos kolektyviniame sode. Nuvykęs išsiaiškinau viską, ką man reikėjo daryti. O reikėjo labai nedaug – badauti.

45 dienos bado

Badavimui ruoštis nereikia. Baliui reikia ruoštis: virti, kepti, o badui ypatingas pasiruošimas nereikalingas. Aišku, būtų gerai riebaus, sotaus maisto, šašlykų neprisikirsti prieš badą, pasėdėti savaitę ant vegetarinio, žaliavalgiško maisto.

Pirmą savaitę buvo baisu. Mes, žmonės – mėsėdžiai, pradžioje valgyt norisi ir daug. Po kiek laiko apetitas praeina, apie valgį nebegalvoji. Savo gimtadienį švenčiau restorane. Visi svečiai gėrė, valgė, o man stiklinę distiliuoto vandens pastatė. Badavimo metu Ksavera patarė gerti distiliuotą vandenį. Vanduo ar distiliuotas, ar paprastas, – tas pats vanduo, bet ne distiliuotame vandenyje yra ištirpusių visokių elementų, o distiliuotą vandenį geriant negauni jokios cheminės medžiagos. Taip badauti naudingiau.

Ksavera Vaištarienė “Valgykime, kad gyventume”

Antrą badavimo savaitę nuėjau į polikliniką paprašyti, kad prižiūrėtų visą procesą, pasitarti. Daktarė liepė nekvailioti, nedaryti nesąmonių, nes užversiu kojas. Poliklinikos vedėjas paantrino. Sakė, kad jie nieko negali patarti, numirti neskatina. Siūlė tiesiog pasidaryti kelias iškrovos dienas per mėnesį, bet tik nebadauti. Ir aš daugiau pas juos nėjau, baigėsi mano kalba su jais. Aš žinojau, kad liksiu gyvas ir pasveiksiu. Man užteko Ksaveros Vaištarienės pavyzdžio, kad išsikapstyčiau.

Ksaverai, gulinčiai namuose, ligos patale, gydytojai irgi sakė nekvailioti, kai ji ėmėsi bado. Artimieji gydytojus iškvietė į namus, o jį jų neįsileido, apsimetė, kad nieko nėra namie. K. Vaištarienės vyras irgi labai kreivai žiūrėjo į badavimą, nepritarė tokiam pasirinkimui.

Badavau 45 dienas, į pabaigą nebeturėjau sveikatos, nusilpau, krepšio iš parduotuvės nebepanešiau. Kojos sunkiai kilnojosi, pašokti nebegalėjau, bet gyventi tai netrukdė. Nebuvo baisu, kad silpstu. Baisiau man buvo kitas dalykas. Gydytojai išaiškino, kad stuburo problemos, kai užspaudžiami nervai, gali baigtis ne tik kojų, bet ir visos apatinės dalies paralyžiumi. Man tuomet buvo 40 metų, pats jėgų žydėjimas, bijojau net pagalvoti apie tai…

Kristina Bondar “Cukraus detoksas”

Pats svarbiausias momentas – išėjimas iš bado

Išėjimas iš bado – labai subtilus, ypatingas ir pats svarbiausias dalykas. Teko girdėti, kai priverstinai badavę žmonės gavę maisto prisivalgydavo ir mirdavo. Iš tiesų, badavimas – ne problema, nes valgyti nesinori. Ksavera mane mokė, kad baigti badauti reikia tik sulaukus kūno skambučio, kuris kiekvienam ateina skirtingai. Bijojau, kad jis neateis ir numirsiu, tačiau Ksavera ramino ir sakė, kad būtinai ateis noras valgyti. Tuomet laiką reikia labai „ištempti“ įvedant maistą. Pirmomis išėjimo dienomis gėriau keletą papildomų šaukštų vandens, maišytų su pora-trejetą lašų sulčių. Kas dieną didinau sulčių koncentraciją, trečią-ketvirtą dieną jau gėriau pusiau vandeniu skiestas sultis. Per savaitę įeini į tą režimą, kad galima gerti neskiestas sultis, o po to – ir truputį valgyti. Reikia apie poros savaičių, kad pradėtum valgyti normaliai. Kiekvienam skirtingai. Bet prabadavus pusantro mėnesio, instrukcijos reikia laikytis.

Ksavera Vaištarienė “Sveikatos šaltiniai”

Koją pradėjo atleidinėti po pirmo bado mėnesio. O paskui iš lėto, iš lėto, pradėjau ją justi visiškai. Baigus badauti ji visiškai atsigavo, nustojau šlubuoti. Nukritę 20 kg vėliau nesunkiai grįžo.

Klizmos – kaip didžiausiam savo priešui

Ksavera sakė, kad pradžioje badavimo klizmas reikia daryti, kaip didžiausiam savo priešui – kiekvieną dieną, vėliau retinti. Apie vidurį badavimo – vieną kartą per savaitę. Griežto grafiko nevedžiau, dabar gailiuosi, kad nerašiau dienoraščio. Išeidinėjant iš bado klizmų reikia vieną kitą kartą, kad išsijudintų žarnynas, tačiau jame nėra labai ką plauti. Vandenėlį supili, vandenėlis ir išbėga. Žarnynas turi tvarkytis pats. Išeidinėjant aš klizmas darydavau vieną kartą į savaitę. Kai žarnynas paleidžia savo darbą, jis tvarkosi pats.

Žmonės miršta ir iš nežinojimo

Kai pasveikau, gydytojai sakė, gerai, kad tau pavyko, bet tokių dalykų mes neskatinam.

Po išgijimo puoliau mokyti savo giminaičius, draugus. Tokia energija, noras dalintis buvo užplūdęs, bet niekas rimtai netikėjo, rimtai klausytis ir nenorėjo..

Ksavera Vaištarienė – didelis žmogus. Tai mačiau ne tik aš.  Apie ją žinojo visas universitetas. Žinau, kad žmonės kartais šaiposi iš viso to. Tačiau mano pažįstama mirė nuo ligos, panašios į mano, o apie galimybę badauti nenorėjo net girdėti. Protingai badaujant iš bado mirti negalima.

Po to niekada nebadavau, darydavau iškrovos dienas. Esu dėkingas Ksaverai už galimybę vaikščioti.

Sigita Labutienė, www.sveikuoliai.lt

Nuotraukos J. Vitkausko asm. archyvas

2 komentarai apie “Buvęs Kauno apygardos prokuroras dėkingas K. Vaištarienei už sugrąžintą galimybę vaikščioti”

  1. Labai geras ir motyvuojantis Gerb.Jono Vitkausko , straipsnis ,kad žmonėms būtina
    daugiau klausytis praktikų gydytojų bet neskubėti atsiduot operacijms .kaip gražiais žodžais prisimena šauniąją gydytoją Gerb Ksaverą Vaištarienę,kuri daugumai žmonių padėjo pamiršti ir kitokius negalavimus.,..nes maistas ir badavimas yra vaistas!

  2. Darius Girčys

    Didžiuojuosi tavim, Jonai, buvai pavyzdys vienoj sferoj, dabar kitoj. Šaunuolis, kad savo pastangų dėka palikai negalavimus. Smagu būtų pasimatyti ir kaip tamsta sakai :
    – …po vieną tarnybinį… .
    pasisėdėjimų pas Juozą dalyvis Darius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:

Scroll to Top

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (ang. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.