Cukraus detokso iššūkio dalyvė: „Švenčiu supratusi, kad saldumynų lentynose maisto nėra!”

Dalintis

Neringa Ulevičienė septynerius metus gyvena Vokietijoje ir penkerius metus atlieka tarnystę Augsburge įsikūrusiuose maldos namuose. Kadangi paskutinius 4,5 metų jos tarnystė vyksta naktinėje pamainoje, tokiu laiku, kuris žmogui nėra natūralus, kyla daug iššūkių kūnui. Po intensyvios nakties moteris dažnai atsipalaiduodavo valgydama „kažką” saldaus ir per keletą metų priklausomybė cukrui tik didėjo.

Dabar jau trečią kartą besilaikanti autorinės cukraus detokso programos Neringa dalinasi savo istorija ir patyrimais. Straipsnyje taip pat rasite Lietuvos sveikuolių sąjungos lektorės Kristinos Ragauskaitės, CD programos autorės įžvalgas ir komentarus.

Cukraus detokso programa jau trečią kartą

Pernai spalį po vieno pokalbio su bičiule supratau, kad taip gyventi daugiau nenoriu. Jos papasakota programa mane įkvėpė. Pradžioje, žinoma, be knygos, su bičiulės patarimais ir įrašais Facebook Cukraus detokso grupėje. Pamažu atsirado patiekalai, kurie man buvo skanūs ir tuo pačiu sveiki, tinkami laikantis CD. Po pirmo sėkmingo CD karto mane užklupo sunkioji korona ir sujaukė mano pirmuosius gerus naujus įpročius. Supratau, kad normalu, jog n metų valgius cukrų teks kartoti ir kartoti šią programą, kol tai taps gyvenimo būdu.

Kristina Bondar “Cukraus detoksas”

Pavasarį, jau kiek labiau nusiteikus, įsigijus knygą ir šiek tiek pasiruošus morališkai ir fiziškai, laikiausi CD antrą kartą veganiškai. Rezultatai mane apstulbino – suvalgiusi po to gabalėlį mylimiausios dešros, pajutau tarsi mano kojos prisipildė cemento ir akmenų, negalėjau net iš vietos pajudėti. Toks keistas atradimas paskatino mane permąstyti mano visavalgystę ir po truputį, natūraliai tapau vegetare.

Po vasaros, nesulaukus bendro CD šį spalį pradėjau vėl gyventi be cukraus. Švenčiau ir švenčiu tai, kad pro visas saldumynų lentynas jau daugiau nei metus praeinu apatiškai, nes supratau, kad ten nėra maisto!

Keičiasi skoniai ir įpročiai

Maistas PRIVALO būti skanus, ieškojau receptų ir derinių, kurie man tikrai buvo skanūs. O jei vis tik tas pats maistas, kuris buvo skanus, man neskanus, labai dažnai supratau, kad aš tiesiog nebuvau alkana. Kadangi daug metų tarnavau naktimis, tai pavargęs kūnas mane suklaidindavo ir vietoj miego aš dažnai ieškodavau ko nors saldaus. 

Ilgasis detokso savaitgalis

Man skanūs tapo šokoladai su daug kakavos, pvz 85% ar net 90%, pradėjau juos gaminti ir namie. Net kakavos masė man tapo skani, kas prieš truputį daugiau nei metus buvo tiesiog utopija.

Mano vienas iš svarbiausių pokyčių, kad pradėjau kasdien gaminti, kas gyvenant vienai nėra savaime suprantama. Dabar stengiuosi, kad kiekviena diena būtų šventė, kad stalas būtų paruoštas, paserviruotas, kad valgyti būtų gera. O ne kaip anksčiau kas man buvo įprasta, kažką sukrimsti paskubomis dažnai ir „stačiom”, nes taip tarsi greičiau… 

Ačiū K. Ragauskaitei ir jos komandai už pagalbą, ačiū už atsakytus visus mano klausimus (kvailus, protingus ir užduotus iš baimės) ir už visus patarimus. Be Jūsų pagalbos, man būtų buvę žymiai sunkiau.

CD programos autorė K. Ragauskaitė ja neapsiribojo – 16 savaičių nevalgė pirmadieniais

Pasninkas, iškrovos diena, askezė – visa tai egzistuoja visose religijose, tradicijose ir netgi mokslas noriai kalba apie tai. Kam tai reikalinga? Ką tai gali duoti? Kai ryžausi, to dar nežinojau.

Sekmadienį būdavo “paskutinė” vakarienė, ne per vėlai, tuomet pirmadienį jokio maisto, išskyrus vandenį arba žolelių arbatą, pagal norą. Sekantis valgymas – antradienio pusryčiai.

Kokia mokslinė nauda?

“Badavimo nauda didžiulė: tai slopina uždegimus, padeda numesti svorio, degina riebalus, tačiau galingiausia jo nauda yra autofagija.

Autofagija – tai situacija, kai ilgesnį laiką nevalgančio žmogaus organizmas, negaudamas maisto, pradeda suktis iš padėties: ima ardyti jame esančius jau mums nebetinkamus baltymus, žalingus mikrobus ir atgyvenusias ląsteles, kad visa tai panaudotų kaip baltymų šaltinį, maistą. Tokiu būdu organizmas išsivalo, iškuopia toksinus, mikrobus, žalingus baltymus ir pan. Negana to, iš sunaikintų žalingų baltymų jis pasigamina naujų aminorūgščių, o iš jų pagaminama jiems reikalingų baltymų, pavyzdžiui, fermentų arba hormonų. Paprastai tariant – autofagija yra šiukšlių perdirbimo fabrikas“.

Lūžis po mėnesio

Visada buvau iš tų, kuriems valgymas – šventas ritualas. Jei kelionėje išalkdavau, visi žinojo – nepadės nei muziejai, nei griūvėsiai, nei muzikantai – mes skubiai einame valgyti.

Webinaras “Efektyvūs lėtinių ligų atsikratymo būdai. Pirmieji žingsniai”

Jei nepavalgydavau, svyruodavo nuotaika, jausdavausi silpnai, vakare kažkaip net sunku užmigti būdavo. Valgyti gaminau visada, nuo vaikystės, net jei būdavau viena, nes man sumuštiniai, ar ten koks pusfabrikatis – tai “karo lauko” maistas.

Taigi, pirmasis pirmadienis buvo toks, kad jau vidurdienį aš gulėjau lovoje su baisiu galvos skausmu, taip praktiškai iki vakaro (paskui supratau, kai tai buvo kavos detoksas), buvo silpna ir liūdna. Čia tikrai ne pirmas kartas gyvenime, kai likau be pusryčių, bet va keistas dalykas – organizmas kažkaip jau nuo ryto žino, ką tu sumanei.

Antrasis pirmadienis irgi ėjo sunkiai – negalėdavau būti šalia valgančiųjų, žiūrėti į maistą, skaičiavau valandas, kada baigsis diena. Nuotaika buvo labai nestabili – aš buvau pikta. Pastoviai bariausi su namiškiais ir po minutės jų atsiprašinėjau už “priepuolius”.

Maždaug ketvirtą ar penktą pirmadienį įvyko lūžis – ne tik būti prie valgančiųjų tapo nesudėtinga, bet ir pradėjau visiems gaminti. Pusryčius, pietus, vakarienę – kepdavau net pyragus, desertus (rytojui). Nebeskaičiavau valandų, kada baigsis diena. Nuotaikų kaita taip pat silpo.

Kristina Bondar “Cukraus detoksas” (E-Knyga)

Atėjus antradieniui, aš nepuldavau prie pusryčių – jaučiausi lengvai ir žvaliai, norėjosi tą jausmą net išlaikyti ilgiau. Įdomu, kad potraukis kavai palaipsniui dingo visai ir net atsirado atstumimas – tuomet atradau puikiausią pusryčių pakaitalą – kakavą su augaliniu pienu. Švelnus, skanus, puikiai tonizuojantis gėrimas. Tuo tarpu, kai kava man atrodė kažkokia “aštri, agresyvi”, na tarsi stiklo šukės puodelyje.

Po dar kelių savaičių, vis dar gamindama maistą kitiems, aš pajaučiau, kad aš liesdama maistą tarsi pavalgau – lyg jaučiu skonį patiekalo, kurį gaminu, bet ne burnoje, o kažkur giliau, viduje… Jaučiu jo “energetinę” vertę, ne kalorijų prasme, o gilesne. Todėl vis gaminau su didžiausiu malonumu ir džiaugsmu. Vakarais nevalgyti tapo iš viso lengva, nebelaukdavau dienos pabaigos, kaip ankščiau.

Aš pradėjau laukti pirmadienių. Man jie tapo puikia, gilia ir prasminga diena, kurios pabaigoje aš jaučiau vidinį pasitenkinimą ir džiaugsmą.

Atradimai

  • Kavos priklausomybė ir poveikis organizmui – labai stiprus, tačiau mes nejaučiame jo, jei kasdien geriame kavą. Kavos priklausomybė dažniausiai susipina su kitomis – saldumynų, rūkimu, alkoholiu. Kavos detoksas – labai žiaurus, tačiau trumpas (maždaug trys dienos)
  • Mano askezė visiškai pakeitė mano santykį su maistu – aš nebeturiu alkio priepolių, man nebebūna nenumaldomo poreikio “kažką pakramtyt” ar suvalgyt kažką saldaus – jei nėra, tai ir nereikia. Nėra pietų? – Nieko tokio, bus kažkada vėliau, arba rytoj… irgi gerai.
  • Pirmadieniais svajodavau apie visokiausius patiekalus – ką valgysiu rytoj. Ir tą, ir aną ir dar tuo užsikąsiu. Bet atėjus antradieniui, suvalgydavau grikių košės pusryčiams ir keisčiausia – nebenorėdavau nieko iš vakar planuotų patiekalų. Svajonės išsisklaidydavo kaip dūmas.
  • Galima jausti maisto skonį ir jo energiją net liečiant jį rankomis. Tai visiškai naujas potyris, nesusijęs su tuo, kai gamini daug ir “prisikvėpuoji” ir prisiragauji, kad jau ir valgyti nebereikia.
  • Organizmas puikiausiai jaučiasi po iškrovos dienų.

Protarpinis badavimas man asmeniškai nieko panašaus neduoda, nes ten tarsi “laikaisi” žiūrint į laikrodį, o čia – ramu: jei nevalgai, tai nevalgai – jokių derybų ir kompromisų.

Ksavera Vaištarienė “Padėkime sau”

  • Man pradeda patikti vis paprastesnis maistas – su minimaliu apdorojimu, su mažai ingredientų. Kaip aš sakau – gyvas, nenukankintas. Aišku, mes auginame daug patys. Ir kai ruošiu iš savo augintinių, kažkoks tas patiekalas iš karto mielas, šiltas ir sotus. Ir po jo nieko nebetrūksta – nei pyragėlio, nei šokoladuko.
  • Lengviau nepersivalgyti, lengviau sustoti, net vakarienės atsisakyti ne taip ir sunku
  • Negalėčiau net prašoma suvalgyti nieko iš prekybcentrio kulinarijos skyriaus.
  • Kakavos puodelis su augaliniu pienu – nuostabus rytinis gėrimas.
  • Jei nereikia gaminti ir valgyti – per dieną susitaupo daug laiko, tikrai DAUG :))

Iliuzija gyvenime

Todėl, kad pati suprantu kas kartą, kai pir kiek mes esame priklausomi nuo visokių produktų, gaminių, patiekalų, gėrimų, maisto ritualų, skonių. „O jei to nebus, o jei ano negausiu, o jei šito neišgersiu – tada jau šakės man turbūt…” O vat ir ne. Ne šakės. Daug iliuzijos mūsų gyvenime. Ir maiste, ir gyvenime. Jei eisite šiuo keliu – matysite tai vis dažniau.

www.sveikuoliai.lt

Nuotraukos Neringos Ulevičienės asmeninis archyvas, K. Ragauskaitės asm. archyvas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:

Kita

Laumių kerai atgimsta pavasario lygiadienio maudynėse

Pavasario lygiadienio šventė – laikas, kai Baltiškos tradicijos atgimsta realybėje. Šis laikotarpis – kupinas apeigų ir paslaptingumo, žada nepaprastas patirtis ir pojūčius. Senovės baltams pavasario lygiadienis buvo svarbus laikotarpis, švenčiantis

Scroll to Top

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (ang. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.