GARBĖS NARIAI
Lietuvos sveikuolių sąjungos garbės nariai
KAZIMIERAS ILGINIS
"Prieš 40 m. sunku buvo užlipti į antrą aukštą, o dabar mano sąnariai - kaip jauno vaikino"
Gerai žinomas poetiškos ir jautrios sielos sveikuolis iš Panevėžio, ilgametis sveikuolių klubo "Atgaiva" vadovas. Būdamas 75-erių metų veda sveikos gyvensenos paskaitas, organizuoja respublikinius renginius, skaičiuoja 31-ąją žiemą važiuojant dviračiu, visada džiugiai nusiteikęs, spinduliuoja pozityvumu ir gerumu.
Accordion Content
Į sveikuolišką gyvenimo būdą atvedė sveikatos problemos
Mano profesija – inžinierius, baigiau Kauno politechnikos institutą. Tie kursai man buvo labai sudėtingi, eidavau iš proto, kol suprasdavau viską. Iš prigimties mano organizmas beprotiškai jautrus, trapus, labai pergyvenu dėl visko. Norint išgyventi, man reikėjo kitaip elgtis nei kitiems. Turėjau atsisakyti visokių naktinių nemiegojimų, alkoholio ir tabako vartojimo.
Didžiausias lūžis įvyko po disertacijos gynimas. Mano nervų sistema pakriko, naktimis nemiegojau, buvo baisu. Kaip šiandien atsimenu, kad šv. Kalėdų dieną apsigyniau disertaciją, bet po to išsekau, atrodė, kad mirsiu jau sekančią dieną. Man reikėjo institute dėstyti studentams, o aš į antrą aukštą negalėjau užlipti, jėgos dingo, širdis norėjo iššokti iš krūtinės. Tada man buvo trisdešimt keleri metai… Išvažiavau į sanatoriją Birštone, šiek tiek atsigavau, pradėjau bėgioti, su slidėm slidinėti. Grįžau, pradėjau sveikai gyventi ir atsistačiau. Be vaistų, be gydytojų.
Dviratis – mano gyvenimo dalis
Atvykęs į Panevėžį 1973 m., ieškojau patogios transporto priemonės važinėjimui mieste. Automobilio niekada nenorėjau. Kadangi naktimis reikėdavo grįžti iš darbo, o tuo metu vaikščioti Panevėžio gatvėmis tamsiu paros metu nebuvo saugu, nusprendžiau, kad dviratis man tiks geriausiai. Nuo pirmo dviračio turiu skaitliuką, kuris skaičiuoja nuvažiuotus kilometrus. Nuvažiavau daugiau kaip 193 tūkstančius kilometrų. Tai pusiaukelė į Mėnulį! Dar skaičiuoju ir trisdešimt pirmąją žiemą iš eilės, kada važinėju dviračiu.
Žiemą tinkamai apsirengiu. Jei šaligatviai būna nenuvalyti, važiuoju gatvėmis. O vasarą kiek prisitrankau! Turiu labai gerą dviratį, jis sveria mažiau nei 6 kg. Kasdien praminu 12-15 km, kai daugiau reikalų turiu, ir 30 km susidaro. Nebijau pasakyti, kad mano kojų sąnariai yra kaip jauno žmogaus, niekada su jais neturėjau problemų, mano kojos dirba puikiai. Važiuoju kaip jaunas, bijau net sakyti kitiems. Esame pripratę, kad mano amžiaus žmonės dažniausiai kalba apie ligas ir vaistus, o aš jaučiuosi kaip niekada puikiai. Todėl visada ir visur raginu kenčiančius nuo sąnarių ligų važinėti dviračiu.
Negalavimus sprendžiu be vaistų
Pastarąjį mėnesį bandau išspręsti gero ir kokybiško miego trūkumą. Radau sau tinkamą pagalbą išvažiuodamas dviračiu naktį, apie 23 val., kai mažai automobilių gatvėse. Nuvažiuoju apie 10 km (trunka 40 min.). Grįžęs darau kvėpavimo pratimus, prisipilu šalto vandens indą, užsipilu ant galvos, tada nusiprausiu po dušu, matuoju kraujo spaudimą. Laikas prieš miegą yra labai svarbus. Nerekomenduoju vakare žiūrėti televizoriaus, nes nuėjęs sunkia galva miegoti, sunkiai ir miegosi. Čia mano asmeninis atradimas ieškant sprendimo minėtai problemai, jis man labai padeda gerai išsimiegoti. Mano amžiaus žmogui užtenka 5 valandų kokybiško miego, kad visą dieną gerai jaustųsi.
Gydytojai diagnozavo aukštą kraujo spaudimą, išrašė vaistų. Aišku, kad aš jų negeriu. Vietoj jų rytais darau specialius pratimus ir spaudimas normalizuojasi.
Kiekvienas rytas prasideda mankšta
Dabar keliuosi 6.30 val., nors 20 metų gyvenau kitokiu ritmu: kėliausi 4 val. ryte, prabėgdavau 10 km, tuomet dušas ir 6 val. jau stovėdavau autobusų stotyje pasiruošęs vykti į darbą.
Atsikėlęs būtinai išgeriu šilto vandens stiklinę, palendu po kontrastiniu dušu. 15 metų kiekvieną rytą darau tą pačią mankštą, kilusią iš jogos sistemos. Esu išleidęs knygutę „Kompleksas pratimų, kuriems 3000 metų”, versta iš rusų kalbos. Po mankštos seka specialūs pratimai kraujo spaudimui mažinti ir dar 5 Tibeto pratimai. Visa tai trunka 1,5 val. Kai nedarau Tibeto pratimų, bėgioju parke ir darau fizinius pratimus dar apie 1 val.
Vyrauja vegetarinė mityba
Pusryčiams dažniausiai valgau košes, dominuoja grikių košė su daržovėm arba specialiais saldėsiais, pagamintais žmonos. Cukraus visai nevartoju, bet be medaus neišgyvenu. Kasdien suvalgau po pusę šaukštelio bičių duonelės. Prieš košę visada suvalgau tris-keturis obuolius, kuriuos kartais keičiu greipfrutais, ananasais, būtinai dar išgeriu 150 ml parūgštinto vandens. Mėgstu balintą kavą, vieną puodelį ryte leidžiu sau išgerti.
Pietums žmona verda troškinius, būna juose svogūno, labai retai įdeda žuvies, paukštienos. Dienos metu išgeriu 3-4 puodelius žolelių arbatų prieš valgį. Žolelių turiu daug. Mėsos Gavėnios metu abu nevalgom, o šiaip labai epizodiškai, dažniausiai sūdytų lašinukų paragauju.
Vakare dažniausiai užtenka juodos duonos gabaliuko, o prieš tai – 150 ml parūgštinto vandens.
Kartas nuo karto darau iškrovos dienas, 10 dienų gyvenu su trimis pakeliais kruopų, kurios kainuoja 2-3 eurus. Jei suvoki, kad ne maisto kiekyje yra fizinio kūno sveikata, o tame, kaip tu pasirenki maistą, kaip derini jį, kaip valgai, ar tavo maistas palaimintas, problemų nekyla.
Maitinant dvasią stiprėja kūnas
Sulaukęs 75-erių metų mąstau visai kitaip nei būdamas 35-erių. Ateina supratimas, kad reikia ruoštis ramiam ir žmoniškam išėjimui į kitą pasaulį: sveikam ir su šypsena, be kančių, be naštos kitiems žmonėms.
Pas žmogų yra tiek sveikatos, kiek yra prabudusi jo sąmonė. Tas, kuris yra sąmoningas, nerūko, nevartoja alkoholio, nesikeikia, neapšneka kitų, yra taikus. Mūsų siela ir dvasia turi būti pamaitinta. Eilėraščiais aš sielą maitinu. Ir kūnas per tai stiprėja. Kol nesuprasim, kad tarp dvasios, sielos ir kūno yra neatskiriamas ryšys, atrodys, kad žmogus viską gali. Nieko žmogus negali, nieko jis nežino, yra visiškai silpnas. Tik iš savo puikybės, iš savo egoizmo, iš savo pasipūtimo ir godumo įsivaizduoja priešingai.
Ieškok, žmogau, savęs. Tam reikia prakaito ir laiko. Viskas turi būti daroma sąmoningai, per tai daug išmokstame, pažįstame save.
Sveikata nesidomi tik nebrandžios sielos
Žmonės nesirūpina sveikata dėl nepakankamo sąmoningumo, dažnai mano, kad dabar gyvena, valgo, dauginasi, miršta ir prapuola, kad po to nieko nebėra. Gal senatvėje ir bus problemų, bus silpna, bet po to vis tiek nieko nėra. Nėra atsakomybės. Tai reiškia, kad žmogus yra labai nebrandus. Vienintelis patarimas – ieškoti savęs: ieškoti knygose, įdomiuose žmonėse, ypatingai maldoje, meditacijoje, geruose darbuose. Ir vieną dieną atsibundi žinodamas, jausdamas, kad save suradai: nebegali sėti blogio, apgauti, vogti, keiktis, apkalbinėti. Ateina ta šviesa, kuri daugiau neleidžia tavęs išvesti iš kelio.
Motinos Teresės žodžiais visiems noriu palinkėti: „Iš širdies einantys žodžiai gali būti trumpi ir lengvai ištariami, tačiau jų aidas begalinis”. Būkite atsakingi už tariamą žodį, kad tas aidas nueitų gražus ir šviesus, išgrynintas, o ne juodas su keiksmu, aptemdantis juos tariantį ir kitus.
Ieva Vaiginytė, Sigita Kriaučiūnienė, www.sveikuoliai.lt
JANINA VAIZGIELIENĖ
„Jei pavargote nuo ligų ir negandų, kelkitės iš fotelio"
Janina Vaizgielienė - gydytoja-odontologė, jau seniai pensijoje, bet užsiima aktyvia veikla: organizuoja pėsčiųjų bei dviratininkų žygius, rengia sveikos mitybos pamokėles norinčioms išmokti sveikai gaminti, veda paskaitas
sveikos gyvensenos tema, mankštas alpinisto V. Vitkausko
organizuojamose sulčių stovyklose Šventojoje, kartą per metus,
rudenį, kartu su vyru kviečia norinčius prasivalyti organizmą į
arbūzų stovyklą. Itin jaunatviškai atrodanti sveikuolė sutiko
pasidalinti savo ilgamete sveiko gyvenimo patirtimi.
Accordion Content
Iki 45 m. lydėjo ligos, gydytojų draudimai užsiimti fizine veikla
Nuo pat darželio iki kokių 45 m. sirgau labai dažnai ir šiaip buvau labai jautri. Ypatingai buvo dažnos peršalimo ligos, dažniausiai pasibaigdavusios angina. Mokykloje gydytojai dėl silpnos sveikatos buvo uždraudę fizinį aktyvumą, buvau atleista nuo kūno kultūros pamokų dėl silpnos širdies. Dėl to neleido net hantelių kilnoti, o dabar beveik kiekvieną dieną dirbu su jais.
Buvo metas, kai mažiausiai vieną kartą per savaitę skaudėdavo galvą taip, kad ilgesniam laikui tekdavo imti nedarbingumo lapelius. Eidavau pas daktarus, gerdavau vaistus. Nežinojau maisto derinimo, strigo virškinimo sistema, prie to prisidėjo nuolatinis tablečių valgymas. Atsibodo sirgti ir maždaug nuo 45 m. pradėjau ieškoti kaip nesirgti. Norėjau būti atsakinga pati už savo gyvenimą. Norėjau bėgioti, gyventi taip, kaip sveikieji, nes jiems nėra jokių draudimų.
Patirtis Šiaurės Kaukaze – išgyti galima per naktį
Reikėjo dalyvauti draugės sūnaus vestuvėse Šiaurės Kaukaze. Atskridus pas juos, kaip dažnai pasitaikydavo, susirgau, kamavo aukšta temperatūra. Viena moteris, biologė iš tuometinio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) pasiūlė mane išgydyti per vieną naktį, jei sutiksiu laikytis jos nurodymų. Sutikau, nes labai norėjau dalyvauti šventėje.
Tada ji nuvedė mane į vonią, apipylė šaltu vandeniu, susuko į paklodę, paguldė į lovą, šiltai apklojo ir girdė aviečių-liepžiedžių-žemuogių arbata su medumi. Stipriai prakaitavau. Po 2 val. ji vėl mane vedė į vonią ir vėl pylė šaltą vandenį, vėl klostė ir vėl girdė arbata. Taip dar keletą kartų ir ryte jaučiausi žvaliai, nors buvau dar šiek tiek pakimusi. Temperatūra išgaravo, šauniai sudalyvavau vestuvėse.
Tuomet pradėjau galvoti, kad ir be vaistų, savo vidinių jėgų pagalba, galima greitai pagyti. Nuo to karto daugiau niekada nesirgau angina. Grįžusi namo rytais pradėjau maudytis po šaltu dušu. Vėliau išėjau ir į viešas erdves. Grūdinuosi iki šios dienos ir jau seniai jokios peršalimo ligos man nebaisios.
Gyvenimo būdui pritaria vyras
Sveikesnio gyvenimo paieškos 1991 m. atvedė į Dainiaus Kepenio Palangos sveikatos mokyklą. Grįžusi iš jos vyrui pasakojau viską, ką sužinojau ir jau nuo sekančio ryto abu su trumpikėmis išbėgom iki Nemuno. Pradžioje vyras dejavo, kad labai sunku, širdis netempia. Skatinau po truputį, kartu draugiškai pradėjome maudytis. Pirmus du metus kiekvieną dieną bėgiojome ir maudėmės nepriklausomai nuo to ar darbas anksti prasidėdavo ar vėliau. Į darbą už 5 km ir iš jo eidavau pėsti. Pajutusi judėjimo skonį pastebėjau, kad sveikata pradėjo gerėti, sąnariai mažiau skaudėti, nustojau visiškai sirgti. Pradėjus derinti maistą po kelių mėnesių vyrui dingo rėmens graužimas, man nustojo skaudėti galvą. Vėliau pajautėm turintys daugiau jėgos, ištvermės, kantrybės.
Vienas kitą raginam ir pajudinam, iki šiol kartu viską darome: mankštas, pasikalbėjimus vedame, savo sodyboje per metus penkis kartus padarom sveikatinimosi savaitgalius. Planuojame solidariai su viso pasaulio sveikuoliais maudytis 2016 m. sausio 01 d. 15 val. Ančios upėje, Kapčiamiestyje. Norinčius mielai kviečiame prisijungti.
Judėjimas – sveikatos garantija
Dabar mano rytas prasideda 3-5 km bėgimu, dienomis vaikštau 10-15 km. Stengiuosi, kad per dieną fizinis krūvis sudarytų 15-20 km. Tik dėl to man nereikia gerti jokių vaistų, nes judėjimas duoda daug energijos ir puikią savijautą. Žiemą mielai renkuosi slides ir pačiūžas, vasarą-baidares, lankau aerobikos klubą pas Joaną Bartaškienę. Kiekvienais metais dalyvauju sausio 13-osios bėgime. Labiausiai man patinka bėgti kartu su kareiviais jų tempu.
Vos pradėjusi bėgioti sudalyvavau Lietuvos sveikuolių sąjungos organizuotame bėgime iš Kauno į Anykščius „Į laimės žiburį“. Nubėgau visą kelią neįlipusi į lydintį autobusą. Tada apėmė didelis pasididžiavimas savimi, jaučiausi labai gerai. Pasitikrinus profilaktiškai po keleto metų bėgiojimų gydytojai diagnozavo, kad mano širdis visiškai stipri. Manau, kad bėgiojimas man padėjo išsigydyti širdies ligą. o tiek metų bijojau. Bet kokia fizinė veikla stiprina širdies raumenį ir kapiliarinę sistemą, kuri yra lyg pirmoji žmogaus širdis. Visada sakau, kad jei žmogus pavargo sirgti ir gyvenimas jam atrodo nebe mielas, reikia keltis iš fotelio, trauktis nuo TV ekrano ar kompiuterio ir susirasti sau mielą fizinę veiklą.
Cukraus nevartoju jau 25 metus, vietoj tabletės nuo spaudimo renkuosi judėjimą
Mano pasikeitimų pradžioje kolegos ir aplinkiniai kiek šaipydavosi, klausdavo, kiek ilgai aš tempsiu. O dabar sutinku tuos pačius žmones, jie visi yra tame pačiame ieškojimų kelyje kaip ir aš, tik daug vėliau į jį pasuko. Dalis klausia patarimų manęs kaip spręsti vienas ar kitas problemas. Iš savo ilgametės praktikos ką nors papasakoju. Patariu užsikabinti už kažko, kuo galima patikėti. Viskuo, ką darau, aš tikiu. Tikėjimas labai svarbus dalykas. O jei netiki tuo, ką darai, tai tikrai nepadės.
Aš tvirtai žinau, kad vietoj tabletės nuo spaudimo aš galiu pabėgioti ir spaudimas susitvarkys. Tam tikri pratimai padeda sutvarkyti galvos, sąnarių, kitų skausmus. Tik mankšta, judėjimas ir vanduo gali padėti.
Jei liga ar negalavimas pradeda kibti, aš tuoj tvarką pasidarau: išsivalau žarnyną, nutraukiu mitybą ir geriu švarų šaltinio vandenį. Pradėjus jausti skaudančią gerklę skalauju druska. Kartais išgeriu vaistažolių arbatų, bet tai būna taip retai, kad net negaliu panaudoti savo surinktų žolelių. Išdalinu kitiems.
Negeriu kavos, nevartoju baltų miltų, konservuotų ir rūkytų produktų, nenaudoju jokio cukraus jau 25 m. Vieną kartą per savaitę nevalgau, sekančią dieną valgau lengvai.
Greitų rezultatų nebūna
Didelė Dievo dovana suprasti savo buvimą šioje žemėje. Ne visiems tai duota. Tas, kas nori žinoti, ieško ir randa, kas nesidomi – per prievartą neįbruksi. Žmonės dažnai nori greitų rezultatų, o jų sveikame gyvenimo kelyje nebūna. Valios ir kantrybės trūkumas pakiša koją keičiant įpročius. Aišku, jei valstybė skirtų pakankamai dėmesio sveikai gyvensenai, žinios būtų diegiamos nuo darželio, būtų daug lengviau. Nors geriausiai, turbūt, veikia asmeninis pavyzdys ir dalinimasis sukauptomis žiniomis.
Sigita Kriaučiūnienė, www.sveikuoliai.lt
ALGIMANTAS JUCEVIČIUS
Į kalnus tūkstančius išvedęs keliautojas: „Senatvės gyvenime nėra"
Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentas, sporto renginių organizatorius Algimantas Jucevičius dažnai kartoja, kad senatvės žmogaus gyvenime nėra. 60-ąjį jubiliejų jis atšventė 7134 metrų Avicenos viršūnėje prie Kirgizijos ir Tadžikijos sienos, o ir dabar kasdienybė jo visai nepanaši į nurimusią.
Accordion Content
Vyras pastebi, kad vyresnio amžiaus žmonėms sunkiausia yra peržengti namų slenkstį. A. Jucevičius kasdien ruošiasi kokiems nors renginiams: derina detales, maršrutus. Keliautojų renginiai vyksta gamtoje, reikia gauti įvairius leidimus, suruošti inventorių, susirasti savanorius.
Snaigės žygiai žiemą – vienas populiariausių masinių renginių, kuriame dalyvauja ir šeimos, ir vaikai, ir vyresnio amžiaus žmonės. Daugiausiai – 2200 žmonių Snaigės žygyje dalyvavo dar sovietų laikais, kada mokyklos turėjo daug slidžių ir inventoriaus. O paskutiniais metais į „Snaigę“ susirenka apie 1600 žmonių. „Tokį renginį organizuojant reikia daug talkininkų, esu pats priverstas judėti, reikia trasas paruošti. Žiemos laikotarpiu mano šeštadieniai-sekmadieniai yra ant slidžių. Šiltesniu metu rengiu baidarių varžybas, maratonus. Vyksta mokomieji renginiai, seminarai, treniruotės, technikos varžybos besiruošiantiems į kalnus. Kasmetinė turiada kalnuose – vienas iš ryškesnių vasaros renginių, kuriame dalyvių skaičius neribojamas“, – apie daug metų organizuojamus renginius pasakoja Algimantas Jucevičius.
Artima Vydūno filosofija ir vegetarizmas
A. Jucevičius sako, jog sisada domėjosi sveikatingumu, bet atidžiau į tai gilintis pskatino tarpukario enciklopedistas, politinis kalinys, propagavęs Vydūno filosofiją – Bronius Vaitiekūnas. ,,Jo dėka mano gyvenime atsirado rytų filosofija, Vydūnas. Vėliau Lietuvoje kūrėsi sveikatingumo sąjūdis, atvažiuodavo įvairūs lektoriai“, – pasakoja jis.
Įkvėpimo keliautojas semiasi ir iš kolegų, kitų Lietuvos sveikuolių sąjungos garbės narių. „Ksavera Vaištarienė man padarė didelį įspūdį, jos įkvėptas esu badavęs 23 dienas. Šis eksperimentas buvo labai puikus: daug judi, dirbi šviesia galva, buvau labai darbingas. Nuo to laiko ir vegetarizmo idėjos man artimos“, – sako jis. Po šio iššūkio A. Jucevičius atsirado sveikuoliškame judėjime. Prisidėjo prie vegetarų draugijos įkūrimo, Lietuvos sveikuolių sąjungos kūrimo, padėjo steigti pirmuosius klubus. „Sveikatingumas visuomet buvo persipynęs su mano veikla, prioritetu laikiau judėjimą, buvimą gamtoje“, – prisimena vyras.
Niekada neprimetantis savo idėjų, tačiau asmeniniu pavyzdžiu bandantis įkvėpti žmones žinomas keliautojas savo patirtimi dalijasi ir Lietuvos sveikuolių sąjungos organizuojamose stovyklose senjorams „Mes galim”
„Sunkiausia yra peržengti namų slenkstį. Kai tai padarai, atsiveria plačios galimybės padėti sau pačiam“, – specialiai senjorams sako jis.
Savęs neapsunkina alkoholiu ir vaistais
A. Jucevičius sako, jog visiškai sveikų žmonių nėra. ,,Tačiau po jaunystės bėdų, kai sirgau pleuritu, neturėjau nieko rimtesnio. Arbatėlė, žolelės. Jei man reikia kokią pažymą gauti, mane bara, kad aš pas gydytojus nesirodau. Neapsunkinu savęs vaistais. Į pasą nesinori žiūrėti, tačiau krūvių, kurie buvo jaunystėje, negaliu sau taikyti. Žygiuose man sveikatos visada užtenka“, – sako Lietuvos šviesuoliu tituluojamas A. Jucevičius.
Alus, rūkymas, gėrimas pašnekovui visada buvo svetimas, nes šeimoje buvo tragiškų istorijų. Alkoholio atsisakymas tapo jo protestas.
Anksti keltis ir saikingai valgyti
Algimantas keliasi 4 val. ryto, išgeria šilto vandens stiklinę su citrina. Tuomet padaro minimalią mankštelę ir dirba prie kompiuterio. 6 val. ryte išvažiuoja į darbą, nes tai aukso valandos, kai niekas netrukdo. Anot jo, tai svarbu, nes veiklų ir reikalų daug.
Pusryčių nevalgo, jei reikia, užsipila dribsnių apie 5.30 val. prieš išvažiuodamas į darbą. Pietus dažnai praleidžia, beveik nevalgo. O vakarienei patinka grikių košė, tunas ar kažkas kita kukliais kiekiais. Miegoti gulasi ne vėliau 22.30 val.
Sigita Kriaučiūnienė, www.sveikuoliai.lt
Nuotraukos asm. A. Jucevičiaus archyvas
VYTAUTAS MOCKEVIČIUS
Prieš 30 m. gydytojų „nurašytas“ Vytautas Mockevičius: „Maudytis eketėje gali kiekvienas!”
88 m. Vytautas Mockevičius - Alytaus sveikuolių klubo „Ryžtas“ vadovas. Šiuo metu mėgaujasi pensija, dalyvauja miesto ir respublikos visuomeninių organizacijų veikloje, vadovauja sudėtingam daugiabučio namo renovacijos projektui. Bet taip buvo ne visada. Prieš kelis dešimtmečius jis buvo „nurašytas“. Daktarai nebežadėjo nieko gero, siūlė išeiti į išankstinę pensiją ir likusius metus praleisti lankantis pas kardiologus. Tačiau Vytautui šis verdiktas nebuvo priimtinas, dabar jo sveikatos ir gyvenimo kokybės gali pavydėti bendraamžiai.
Accordion Content
Gydytojai pranešė apie neišgydomas ligas ir pasiūlė baigti darbus
Sulaukus 55 m. nuo įtempto ir sudėtingo darbo atsirado nuovargis, nepastovus, padidėjęs kraujospūdis, širdies veiklos sutrikimai. Tuo metu gydytojai man pranašavo, kad iki gyvenimo pabaigos būsiu kardiologų pacientu, kad man jau laikas baigti darbus ir išeiti į išankstinę pensiją. Su liūdna diagnoze nesinorėjo sutikti.
1988 m. sužinojau, kad Šventojoje būsianti sveikos gyvensenos stovykla, kurią rengia prof. Tatjana Platonova iš Sankt Peterburgo. Stovykla-mokykla truko tris savaites su griežtai vegetarine, bet sočia mityba, su turtinga dienotvarke. Gyvenimo būdas stovykloje, įgytos žinios ir patirtis „praplovė smegenis“, atsirado kitoks supratimas, kaip gyventi. Grįžus į namus, per kurį laiką sumažėjo viršsvoris, pakito mitybos turinys ir tvarka, dienotvarkėje atsirado vietos mankštoms ir pabėgiojimui. Mano biblioteka pradėjo pildytis sveikos gyvensenos knygomis.
Gyvenimas „kaip visi“ kenkia gerai savijautai
Anksčiau gyvenau įprastai, be didelių nuklydimų „nuo normos“: dirbta be poilsio, rūpintasi viskuo be atrankos, maitintasi „kaip ir visi“, mąstant, kad daug dirbant reikią daug riebaus maisto, galima valgyti bet kada arba dirbti be maisto „iki nukritimo“, leisti dienas be mankštų, be grūdinimosi, nervintis ir pykti, matant negatyvius reiškinius, poelgius, charakterius.
Pasilikau ties sveika gyvensena dėl to, kad įsitikinau, jog kitos alternatyvos nėra. Saikingas, pozityvus, aktyvus gyvenimas, vadovavimasis gamtos dėsningumais, yra aukščiau už dabartinę medikamentinę medicinos praktiką.
Aplinkiniai palaiko, bet ginasi, jog gamta jiems nepadovanojo valios
Šeima į mano nukrypimą sveikos gyvensenos pusėn pradžioje reagavo santūriai, vėliau pagarbiai, nes pasirodė pageidautini sveikėjimo rezultatai: palaipsniui dingo viršsvoris, sunormalėjo kraujospūdis, suretėjo ir vėliau išnyko galvos skausmai, pagerėjo miego kokybė, dingo „oro trūkumas“ lipant laiptais ar bėgant.
Žmona nelinkusi staigiems pokyčiams, kasdien vartoja medikamentus, todėl vis dar laukiu tų pokyčių, o vaikai savo gyvenimo būdu daugiau sveikuoliai, nei sveikatos – gyvenimo gėrio – švaistūnai. Jie stebėdami mane iš šalies atsirinko tai, kas reikalinga.
Į mano gyvenimo būdą darbo draugai, bičiuliai, pažįstami miestelėnai reaguoja su nusistebėjimu, kai sužino arba mato maudantis eketėje sausio 1, vasario 16, kovo 11 dienomis ir šventų Velykų rytą saulei tekant. Stebėdamiesi sako, jog tokiam gyvenimo būdui reikia didelės valios. Suprask, kad ta gera sveikata ne man, nes gamta nepadovanojo valios. O iš tikro yra kitaip: reikia ryžtis pokyčiams.
Kai sveika gyvensena tampa įpročiu, tada valia pasimiršta
Dabar gerą savijautą, darbingumą, pozityvų požiūrį į gyvenimą palaiko labiau vegetariška mityba, kasdienės sąnarių ir kitokios mankštos, šalto vandens procedūros, užimtumas įvairia veikla, dėmesys dvasinei kūno sveikatai. Gera sveikata yra įtakojama daugybės priemonių, o iš jų reikia atsirinkti kiekvienam pagal prigimtį ir kūno sveikumą.
Aš keliuosi ne vėliau 6 val. ryto,. Vandenį geriu prieš mankštas arba tuoj pat po mankštos ne mažiau stiklinės. Kiekvieną rytą pradedu nuo taškinio masažo imuninei sistemai stiprinti, darau mankštą sąnariams, kvėpavimo, penkis Tibeto pratimus, skiriu laiko maldai ir meditacijai. Jei skubu, mankšta netrunka daugiau kaip 1 val., o jei neskubu – skiriu sau 2-2,5 valandas. Tada jaučiuosi labai žvaliai, gerai ir energingai. Po mankštos visada apsilieju šaltu dušu. Nors užsipylimai šaltu vandeniu iš kibiro yra efektyvesni nei šaltas dušas. Po jų aš ypatingai gerai jaučiuosi. O ir pusryčių nebesinori. Prieš apsirengdamas pasisveriu, pasižiūriu kaip atrodo kūno svoris. Daug metų nesergu jokiomis peršalimo ligomis, slogos manęs nepuola.
Pusryčiams valgau įvairias košes, geriu pelyno arbatą, kartais su medumi. Batonų ir bandelių nevalgau, cukraus nenaudoju, druskos vartoju labai ribotai.
Pietums valgau daržovių sriubą, daržovių troškinius, labai retai žuvį, į savaitę kartą gabaliuką sūdytų lašinukų su česnaku suvalgau. Žmona netyčia įmaišo kiaušinių į kokį patiekalą. Anksčiau daugiau vartojau pieno produktų, dabar stipriai sumažinau. Pieno visiškai nebevartoju, kartais jogurto, rūgpienio išgeriu. Turim sodą, tai visada turim savo daržovių, vaisių, uogų.
Eketėje gali maudytis kiekvienas!
Net ir pradėjęs sveikiau gyventi, ilgai nedrįsau maudytis žieminėje jūroje. Mano pirmą pasinėrimą į jūrą (jau pensijoje) paskatino drąsiai į ją brendanti minia grūdinimosi šventės metu Palangoje. Galvojau, kad jeigu jie gali, tai ir aš galiu. Kai gauni patyrimą, kad nieko blogo neatsitinka, priešingai, jautiesi labai gerai, tada atsiranda noras tai daryti dažniau.
Jeigu tik žmonės nugalėtų savo baimę, neabejotų, kad viskas bus gerai, tada kiekvienas gali įlįsti į ledinį vandenį. Nereikia vaidinti drąsuolių ilgai maudantis, aš paneriu tris kartus ir to pakanka.
Sigita
Kriaučiūnienė
Ieva
Vaiginytė
www.sveikuoliai.lt
ZITA STALAUSKIENĖ
Sveikuolės 50-mečio jubiliejui – 42 km maratonas, o 70 m. proga – dviratis.
„Man buvo 46-eri, kai mirė vyras. Būsena tokia, lyg staiga sustojo ir mano gyvenimas. Nors buvo vaikai, darbas, bet nežinojau, kaip toliau gyventi, ką turiu daryti. Po poros mėnesių kaimynė pasiūlė bėgti į ežerą. Pamaniau, kodėl gi ne?! Tai buvo 1991 m. balandžio 23-sios rytas, basos pėdos „čirškė“ ant šalnos. Kelios moterys jau maudėsi, skatino ir mane“, – moteris pagalvojo: jei gali jos, gali ir ji.
BRONISLAVA VASILIAUSKIENĖ
Palikusi šį pasaulį 80-metė sveikuolė: „Sveikas gyvenimo būdas dar ne viskas, svarbu dvasiškai sveikai gyventi.“
„Ji tik duodavo, dalindavosi ir nieko nereikalaudavo atgal. Be Bronelės arbatų ir sėklų mišinių nepraeidavo nei viena stovykla, nebuvo sveiko maisto šventės be Bronelės. Ši moteris atidavė 30 savo gyvenimo metų visuomeninei veiklai . Ji skelbė, skleidė, viešino, pasakojo, dalinosi apie tai, koks svarbus sveikas gyvenimo būdas. Ir jau pakliuvusi į ligoninę pakartojo tą patį: „Sveikai gyventi nieko nereiškia, jei negyvename dvasiškai sveikai, taip, kad mintys būtų švarios, būtų švara bendravime su savimi ir su kitais“, – dalinasi Lieuvos sveikuolių sąjungos viceprezidentė Sigita Kriaučiūnienė.
DANUTĖ KUNČIENĖ
Klinikinę mirtį išgyvenusi Danutė dalinasi receptais, neleidžiančiais pasenti
„Būdama trisdešimt trejų išgyvenau klinikinę mirtį. Supratau, koks yra kvapas gyvenimo ir koks kvapas mirties. Dėl to ir duoda dievas tokius išbandymus. Kad galėtum pasverti, kas – gerai ir kas – nelabai. Kai pasižiūriu į to meto savo nuotraukas, matau senutę. Veide – ligos, bėdos, nežinojimas, ką daryti. Nebuvo tada informacijos, nebuvo sveikuolių sąjungos, pažengusių lektorių. Bet spyrė negandos į užpakalį – reikėjo pradėti sveikiau gyventi. Docentė Ksavera Vaištarienė mane už rankos paėmė ir pamokė gyvenimo. Dabar sakau ačiū už kiekvieną dieną."
