Kaip savanorystė gelbėja paauglių gyvenimus?

Dalintis

Patyčios, svaigalai, savęs žalojimas, smurtas, priklausomybės. Skaudžios temos, su kuriomis, deja, susiduria paaugliai. Laimei, yra būdų jiems padėti. Viena tokių galimybių dalyvavimas ar savanoriavimas vasaros stovyklose, kurias organizuoja Lietuvos sveikuolių sąjunga.

Štai dvidešimtmetis Patrikas Poškaitis drąsiai dalinasi, kad būtent vasaros stovyklos, o vėliau ir savanorystė jose padėjo išsilaisvinti nuo patyčių sukeltų kompleksų.

„Sveikuolius pažinau stovykloje 2017 metais. Tėtis mane ir sesę užrašė iššūkiui. Sakė, jog nevalgysime mėsos, cukraus, bandė sukelti baimę ir jam tas pavyko, mes nuvažiavome labai išsigandę. Visgi pirmas įspūdis buvo, kad, oho, kokie čia visi laisvi, aš irgi taip noriu. Ten susipažinau su savo geriausiu draugu Vytautu, man jis iki šiol yra pavyzdys, autoritetas. Jis buvo toks laisvas, aš buvau užsidaręs, nes mokykloje patyriau patyčias, o sveikuolių stovykloje tokių dalykų nebuvo, supratau, kad galiu daryti, šnekėti, ką noriu. Tai labai mane išlaisvino“, – dalinasi dabar jau dvidešimtmetis studentas.

Savanorystė apšildė karinei tarnybai

Savanoriauti jaunas vyras pradėjo jau kitais metais po pažinties su sveikuoliais. Nors darbas virtuvėje, kurioje keletą kartų per dieną buvo ruošiamas maistas daugiau nei 100 žmonių, anot jo, buvo alinantis, šiai dienai patirtis atrodo neįkainojama. „Kai pirmą kartą taip sunkiai padirbi virtuvėje ar savaitę pagyveni miške gamtos sąlygomis, visi darbai vėliau tampa lengvesni, kasdienybės patogumus pradedi vertinti kitaip. O vis tobulėjant kaip savanoriui, pareigų atsirasdavo įdomesnių, vėliau dirbau ne tik virtuvėje, bet ir su vaikais veiklų turėjau, kas man labai patiko. Savanoriavimo procesas buvo vienas prasmingiausių mano gyvenimo momentų. Praeitais metais tarnavau kariuomenėje ir man labai padėjo savanorystės sveikuoliuose patirtys. Didžiausias iššūkis yra išeiti iš komforto zonos. Bet supratau, kad žmogus, kuris užsidaro savyje, visada ir liks nelaimingas pats savo šešėlyje. Man buvo svarbu išmokti pasakyti savo nuomonę, tą išdrįsau būtent sveikuolių dėka“, – pasakoja P. Poškaitis.

Vaikų ir jaunimo stovykla „Laisvės kodas – 2024”

Dar viena stovyklose užaugusi jauna moteris – 22-ejų Emanuelė Šaučiūnaitė dalinasi, jog dažnai pagalvoja, kokia kitokia būtų užaugusi, jei ne sveikuolių stovyklos. „Su sveikuoliais susipažinau būdama 13 metų. Galiu pavadinti pirmąją stovyklą šaltu dušu, nes po smagaus laiko su bedraamžiais, žaidimų ir maudynių, laukdavo gilią žinutę nešančios paskaitos su labai stipriais lektoriais kaip Eligijus Valskis, Tomas Gudėnas, Ignas Bakėjus, Eglė Kislovski, Andžėjus Michmel, Vaidas Arvasevičius ir kiti. Tai, sakyčiau, buvo atsigręžimas į save ir rimtas darbas. Man teko ten pravirkti pirmą kartą iš laimės“, – sako E. Šaučiūnaitė.

Po dviejų stovyklų kaip dalyvė, Emanuelė pradėjo savanoriauti virtuvėje. Mat mama prašė išmokti gaminti taip skaniai, koks maistas būna stovykloje. Savanorystę virtuvėje ji atsimena kaip geriausią gyvenime diskusijų karštąjį tašką. „Dvarčėnų dvaro virtuvėje mes skutom labai daug morkų, bulvių, bet dar daugiau juokėmės ir dainavom. Gvildenome giliausias gyvenimo temas“, – prisimena ji.

Atsakomybė už savo laimę

Šiuo metu Londone gyvenanti muzikos prodiusavimo studentė Emanuelė sako, kad būtent paauglystės metu stovyklose išmoko prisiimti atsakomybę už savo gyvenimo laimę

„Kasdieninė rutina stovyklose buvo iššūkis: kėlimasis anksti ryte, mankštos ir po jų, bet kokiu oru maudynės ežere. Bet būtent po stovyklų su, iš pirmo žvilgsnio, nelengva rutina, išmokau, kad laimė ir ramybė nėra toli, ją susikuri pats, atlikdamas tam tikrus veiksmus. Visa tai man buvo nauja. Taip pat, įvairios kasdieninės paskaitos išgrynino vertybes. Sužinojau, kaip pajausti kūną, atliepti jo poreikius. Taip pat, ką daro svaigalai mūsų kūnui, koks gražus gyvenimas yra be jų, kokia naudinga žmogui ir visai gamtai gali būti vegetarinė mityba. Padėjo ir išmoktos kvėpavimo, meditacijų praktikos, kurias panaudoju ir dabar. Kaip kurti santykius su artimais žmonėmis, šeima bei mylimuoju. Išsinešiau iš stovyklų daug pažinčių, draugų, su kuriais palaikau ryšį ir dabar“, – pasakoja E. Šaučiūnaitė.

Laukinė išlikimo gamtoje stovykla jaunimui „LAUKINIAI 2024”

Jai pritaria ir Smiltė Klovaitė, sėkminga dvidešimtmetė, vizažo meistrė bei dėstytoja. Tuo metu trylikametė, jautri ir daugelyje vietų besijautusi nepriimta, paauglė būtent stovyklose pasijuto sava ir pakankama tokia, kokia tiesiog jau yra. „Tada nebuvau drąsi ir pamenu vadovo Simono Dailidės taiklius žodžius tinkamu laiku ir tonu, kad ir pati turiu įdėti darbo bei inciatyvos užmegzti ryšį, prieiti prie žmonių. Pradėjau keistis“, – prisimena ji.

Didžiausias iššūkis paauglei – pabūti be telefono

Stovyklose nebuvo galima naudotis mobiliaisiais telefonais, o Smiltei ši taisyklė nepatiko. „Visada juokiuosi, kad stovyklose buvau užkietejusi telefono slėpikė. Paauglystėje jam tikrai turėjau priklausomybę. Meluoti nemoku, tai sugebėdavau paslėpti jį tik pirmas stovyklos dienas. Dabar labai vertinu laiką be telefono, be ekranų, mielu noru atiduočiau savaitei telefoną. Stovyklose visada pamenu daug veiklų, per kurias net nepastebi, kad nėra ekranų. Ir apskritai, manau, visi isšūkiai stovyklose būdavo tie, kas buvo neįprasta mano gyvenimo būdui, kur reikėdavo išlipti iš komforto zonos. Vis pasakoju, kiek mane užaugino šios stovyklos, suformavo požiūrį į gyvenimą, santykius, žmones, emocijas, save. Išmokė pačių paprasčiausių žmogiškų dalykų, pavyzdžiui, sakyti komplimentus žmonėms, stengtis būti kuo geresne. Tada ir tavo realybė keičiasi“, – sako Smiltė Klovaitė. Ji taip pat dalinasi, kad jei ateityje turės vaikų, vasaras jie leis būtent sveikuolių sąjungos stovyklose.

Suformavo įgūdžius vadovo karjerai

25 metų elektronikos inžinierius Laurynas Melieška, šiuo metu einantis gamybos ir vystymo vadovo pareigas, dalinasi, kad tokiame jauname amžiuje užimti pakankamai aukštas pareigas ir susidoroti su visomis atsakomybėmis padeda būtent savanorystėje įgautos savybės.

„Savanoriaudamas dešimtyse stovyklų išmokau atkaklumo, nuoseklumo, nepasidavimo. Supratau, kad rezultatai ateina tik vėliau, reikia kantrybės. Pažinau žmones. Kaip stovyklų vadovas pradėjau stėbėti dalyvius, jų savybes, potencialą. Būna be galo įdomu daryti teigiamą įtaką, matyti, kaip iš užsidariusių vaikų, paauglių, link stovyklos pabaigos pastebi išsilaisvinusias asmenybes. Šiuo metu man ir darbe praverčia, juk suaugę yra tie patys, tik dideli vaikai. Tai vadovaujant komandai darbe tikrai pritaikau sveikuoliuose suprastus dalykus“, – sako Laurynas Melieška.

Jo teigimu, labai svarbu turėti bendraminčių bendruomenę. Tiek dalyvavimas, tiek savanoriaviams stovyklose gali tą duoti. Tuo pačiu čia ugdomos svarbios gyvenimui savybes. Ypač savanorystėje, anot Lauryno, pamatai tiek kitus, tiek save visai kitaip nei šiaip kažkur keliaujant. Auga pasitikėjimas savimi, atsiranda atsakomybės, savarankiškumo, drabštumo. Todėl šią patirtį jis rekomenduoja kiekvienam paaugliui.

Milda Noreikaitė-Bobinienė, www.sveikuoliai.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:

Judam kartu

Po poilsio reikia poilsio: kaip išmokti ilsėtis?

Kodėl taip nutinka, kad po atostogų reikia dar vienų atostogų? Kiek stipriai nutolome nuo gamtos, kad net leisdami laiką joje, sunkiai nurimstame be išmaniųjų prietaisų? Kodėl vaikai vidutiniškai lauke kasdien

Scroll to Top

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (ang. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.