Kodėl verta eiti į laukinį žygį? Miško pamokos paaugliams

Kodėl verta miegoti lauke, bristi per pelkes, šlapti lietuje? Kuo šiuolaikiniam paaugliui gali būti patrauklus laukinis gyvenimas miške? Apie gyvenimo gamtoje subtilybes pasakoja Lietuvos sveikuolių sąjungos (LSS) stovyklos paaugliams „Laukiniai“ vadovai –Simonas Dailidė ir Laurynas Melieška.

LSS prezidentas Simonas Dailidė laukines stovyklas jaunimui veda jau aštuonerius metus. Jis teigia, kad miesto žmogui užtenka savaitės miške, kad atitrūktų nuo civilizacijos: „Aš gamtoje patiriu ramybę ir malonumą. Kiekvieną kartą džiaugiuosi, kai atsiplėšiu nuo milijono reikalų ir leidžiu sau išvykti į mišką. Tokie paprasti dalykai kaip laužo kūrimas ar hamako kabinimas leidžia pabūti šiame momente ir labai gerai pailsėti.“

Kodėl verta sušlapti ir susipurvinti miške? Kokias patirtis gamtoje paaugliai patys išskiria kaip vertingas? Kokias transformacijas ar pamokas ten patiria?

Pirmiausia, po gyvenimo gamtoje jie pradeda labiau vertinti tai, ką turi: maistą, komfortą. Tą patiria dauguma. Kai darome refleksijas, dalyviai džiaugiasi įveikę savo baimes, perlipę per save, išbandę naujų dalykų, atradę, kad galima smagiai leisti laiką ir be telefono. Būna, kad tėvai vaikus atveža iš Anglijos, Vokietijos ar JAV norėdami, kad jie pažintų Lietuvą. Tokios natūralios gamtos, kokią mes turime savo nacionaliniuose parkuose, daug kur jau nėra – pasaulyje dominuoja nučiustyti parkai. Mes, vadovai, stengiamės jaunimui duoti daug laisvės. Kad jie patys patirtų, pažintų. Gamtoje daug laisvės kūrybai. Pavyzdžiui, duodame priemones nakvynės vietai statyti, bet kaip tą daryti sprendžia jie. Kiekvieną naktį vis kitokį pastatą pastato nakvynei, nes mokosi iš savo klaidų, kitą dieną kažką tobulina. Taip ir išmoksta, kad reikia kankorėžius po palapine išsirinkti, galvą naktį dėti aukščiau, uodus išsivaikyti. Pastebiu, kad jaunimas dabar nemoka elementarių dalykų. Kad ir katilą lauke išplauti. Tada eini, parodai, kad reikia įdėti žvyro, išrauti žolės kupstą su šaknimis ir gerai viską ištrinti. Mokomės kartu pažinti grybus, užsikurti laužą ryte po lietingos nakties, pasigaminti maisto. Visai paprastų dalykų. Po šešių naktų jie jau daug ką žino apie išgyvenimą gamtoje. Sunkumai užgrūdina – kai įveiki save prasideda smagiausi dalykai.

Laukinė išlikimo gamtoje stovykla jaunimui „LAUKINIAI 2024”

Ar, jūsų nuomone, šiandien žmogaus santykis su gamta pasikeitęs?

Dabar dažnas vaikas apie gamtą sužinoti gali tik iš vadovėlių ar vaizdo įrašų. Anksčiau būdavo labiau įprasta važiuoti stovyklauti, tačiau stovyklavimo papročiai nyksta, tėvai net tam reikalingo inventoriaus namie neturi. Matau, kad įprastoje savo aplinkoje jaunimas turi vis galimybių atrasti gamtą, ją pamilti. Todėl man labai norisi juos su tuo supažindinti. Matant tą laisvą gamtos didybę – kaip leidžiasi saulė, paukščiai čiulba, vėjas pučia – tie momentai tikrai labai užpildo kiekvieną žmogų.

Dvidešimt ketverių Laurynas Melieška jau dvylika metų nevalgo mėsos. Paauglystėje ne vieną vasarą praleidęs sveikuolių stovyklose, šiandien jis sako, kad būtent gamtoje išmoko ramiai priimti gyvenimo iššūkius: „Kasdien sureikšminame daug nereikšmingų dalykų. Kai lyja ant galvos ir negali to sustabdyti, tenka situaciją priimti tokią, kokia ji yra. Tai labai svarbus įgūdis, nes gyvenimas paprastai nevyksta pagal tavo planą.“

Laurynai, su kokiais šiuolaikinio žmogaus iššūkiais padeda susitvarkyti miškas?

Miškas gali išmokyti tylos, o ramybė žmogui duoda daug. Didelis pasiekimas vien jau ją surasti, nes visur kažkas ūžia, vyksta. Esame nuolat įsitraukę į veiklas ir ekranus. Turime būti prisijungę prie tinklo, žinoti, kas vyksta pasaulyje ar kas dabar juokinga, nes kitaip būsime atsilikę. Tai ypač svarbu paaugliams. Kartais mes užsižaidžiam tuose dalykuose. Įsivaizduokime, kiek laiko atsirastų, jei neturėtume kompiuterio ir telefono. Žmonės patys neprisiverčia atsijungti, bet tą padaryti labai reikia. Per paskutinius dvidešimt metų technologijose įvyko tiek pokyčių, kad žmogaus organizmui neįmanoma per vieną ar dvi kartas prie jų prisitaikyti ir visa tai suvaldyti. Dabar žmonės nebežino, ką daryti apėmus nuoboduliui. Stovyklose jaunimui didžiausios transformacijos vyksta vien dėl to, kad šalia nelieka telefono. Iš pradžių tai yra baisu žmogui, kuris niekada nebuvo sustojęs ir pamąstęs, kas vyksta aplinkui. Mieste paprastai būname tokiame ritme, kokį diktuoja kiti. Jei prisijungiame prie gamtos ritmo, imame kitaip mąstyti, kitaip elgtis, nes gamta atskleidžia ryšį su pačiu savimi. Kai kažkas blogai, aš važiuoju į gamtą, ji – mano gyvenimo dalis.

SVEIKOS GYVENSENOS STOVYKLA „LAIMĖS GALIMA IŠMOKTI” 2024!

Į sveikuolių stovyklas pradėjote važinėti dar paauglystėje. Kodėl vis norėjosi ten grįžti?

Į pirmą sveikuolių stovyklą nuvažiavome su draugu, kai man buvo šešiolika metų. Tokio amžiaus žmonės dar nelabai mąsto, kodėl jiems kažkas patinka, kodėl jie renkasi būti tam tikroje vietoje. Bet galvodamas apie tai dabar suprantu, kad ten atradau, kokie žmonės gali būti skirtingi. Pamačiau, kad ne visi buriasi tam, jog išgertų, pamačiau sveikesnį požiūrį į pasaulį. Man tai patiko. Meditacijos, kvėpavimo praktikos ar vegetariškas maistas nebuvo nauja patirtis – pats esu iš alternatyvų gyvenimo būdą pasirinkusios šeimos. Bet laikas su geranoriškais, pozityviais žmonėmis buvo labai svarbus. Tai veikė kaip patvirtinimas, kad tai, kaip mano šeima gyvena, yra teisinga. Kitas dalykas, jaunam žmogui labai svarbu suprasti, ką geriausio jis gali duoti pasauliui. Viena priežasčių, kodėl aš aktyviai dalyvaudavau stovyklos veiklose, savanoriaudavau buvo ta, kad man rūpėjo, kaip iš vidaus veikia organizacija: kaip vyksta planavimas, idėjų įgyvendinimas. Tuo metu daug apie tai negalvojau, bet pasąmonėje ši patirtis kaupėsi. Mokiausi vadovavimo, lyderiavimo – man tai vėliau pravertė darbe.

Paaugliams vedate laukinius žygius. Kokiomis žiniomis jums norisi pasidalinti su jaunąja karta?

Aš manau, kad geriausia yra nesakyti nieko – užtenka būti tokiam, koks esi. Jei tu patiksi, tada jie patys paklaus. Mano manymu, požiūris yra perduodamas be žodžių. Paaugliams tiesiog reikia pamatyti alternatyvą, parodyti, kad galima ir kitaip gyventi. Ir man tą savo laiku buvo svarbu pamatyti. Nors suaugusiems gali atrodyti, kad paaugliai nesiklauso, bet jie viską girdi, viską supranta. Jaunimas pradžioje į stovyklą atvažiuoja susiraukęs. Čia viskas jiems blogai: neduoda mėsos valgyti, ryte reikia keltis. Tai – klasikinė pradžios nuotaika. Bet paskui jie labai pasikeičia, atsisuka į savo vidų, į savo problemas, kurių nenorėjo matyti. Vienas tokiam dalykui neprisiruoši, ypač, kai tau šešiolika metų ir dar nežinai, kas esi. Mes pažįstame save per išbandymus – tik taip suprantame, kad galime savimi pasitikėti. Todėl verta per lietų sušlapti, susipurvinti. Tos transformacijos būna labai stiprios.

 Kalbėjosi ir užrašė Monika Augustaitytė, www.sveikuoliai.lt