Share on facebook
Share on twitter
Share on pinterest

Mindaugas Sakalauskas: “Dvasinis skausmas yra didesnis už fizinį”

Dalintis

Share on facebook
Share on linkedin
Share on twitter
Share on email

Mindaugas Sakalauskas (47 m.), keturių vaikų tėvas, Ukmergės sveikuolių klubo vadovas. Būdamas 30-ies patyrė ir nuveikė tiek, kiek dauguma nepatiria per visą gyvenimą: geri tėvai, graži vaikystė, linksma paauglystė, rami tėvystė, greitai uždirbtas „pirmasis milijonas“, savo įmonė, ekologinis ūkis, ES projektai… Nepamatė kaip užaugo vaikai… Ir tada dvasinis skausmas tapo ženkliai didesnis nei fizinis.

Vidurio amžiaus krizė

Dūšioj buvo tuščia, nyku, kažkur prapuolė energingumas, gyvenimo džiaugsmas, atėjo apatija, nusivylimas ir vienišumo jausmas. Galvoje ėmė suktis kankinantys klausimai: kokia viso to vargo prasmė? Ką turiu gyvenime nuveikti? Kodėl niekas manęs nemyli?.

Tik duok protui ir ego laisvę, tai prikurs tiek baubų ir kančios, kad greit nebepavilksi: atskirumo jausmas liepia visų saugotis, ant langų užsidėti grotas, net jų dar mažai – vis nesaugu. Tada įsirengi apsaugos signalizaciją – saugumo vis dar maža. Juk pilna priešų, vagių, sukčių – perku šautuvą…  Nors mano kūnas niekada nemėgo teršalų, bet reikėjo kažkaip atsipalaiduoti, „atsijungti“. Ėmiau svaigintis: maistu, alumi, vynu. Tokiu būdu bandžiau pabėgti nuo baimių, trūkumo, skausmo ir nuo paties savęs. Kitą dieną būdavo tik blogiau ir sunkiau… Aplinkiniai žmonės, draugai, net artimiausi žmonės nesuprato  ko gi jam trūksta.

Dvasinių ieškojimų kelias

Perskaičiau begales knygų kaip tapti laimingu, turtingu, dvasingu, naudingu ir kitaip -ingu. Studijavau Bibliją, Bhagavatgitą, kitus šventus raštus ir kitus tikėjimus. Lankiau paskaitas, seminarus, jogos užsiėmimus, rebefingą, meditacijas ir kitus užsiėmimus, kurie atrodė vertingi. Noriai leidau pinigus seminarams,  paskaitoms, mokytojams iš Indijos, JAV, Vokietijos ir kitų šalių. Vis tikėjausi kad mane apvalys energetiškai nuo karmos, įpūs džiaugsmo, padarys laimingu ir sąmoningu. Kuriam laikui pakilios nuotaikos pakakdavo, bet greit ir vėl prireikdavo „dozės“ dvasiai pakelti.

Mokytojai ypač reikalingi pradžioje, kad padėtų pasimetusiam, išsigandusiam susivokti, pamatyti išgalvotas baimes, klaidingus įsitikinimus, kiek protas prikūręs skausmo ir kančios ten, kur galėjo būti džiaugsmas ir ramybė. Mokytojai perduoda sukauptas žinias, patirtį, įžiebia viltį, padeda „nenugrybauti“ dvasiniais klystkeliais. Svarbiausia, tikras Mokytojas padės neiššvaistyti laiko mokantis ir ieškant reikalingos informacijos, suvokimo, supratimo.

Atsakomybė už savo gyvenimą

Po ilgų ieškojimų supratau, kad niekas nepadarys manęs laimingu ir džiaugsmingu. Juk niekas kitas negali už mane pamiegoti, pavalgyti ar pasisioti, taip pat būti džiaugme, meilėje, ramybėje. Dėkoju Dmitrijui Trockiui, Rolad Wolsch‘ui, Eckhart Toll ir kitiems, kurie padėjo atsitokėti ir susivokti, atsiimti savo laisvą valią, galią ir pasitikėjimą. Trumpiau – būti SAVIMI, tai yra prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Supratau, kad iki šių mokytojų tik deklaravau, bet nemokėjau, nesuvokiau kaip tai daroma. Šiandien AŠ PRISIIMU ATSAKOMYBĘ UŽ SAVO GYVENIMĄ!

Gyventi mokykloje nemoko

Per šį laiką supratau, kad man trūksta elementarių žinių apie gyvenimą, o mokykloje 90 proc „mokslų“ visai nereikalingi gyvenime. Su nuoskaudomis turime išmokti tvarkytis iki 7 m amžiaus, o ne būdami 30 – 40 m. Daug svarbiau išmokti santykių meno su tėvais, giminaičiais, draugais, kolegomis. Jei būčiau mokykloje gavęs šeimos santykių pagrindus ir žinių kuo skiriasi vyro ir moters mąstymas, pasaulio suvokimas, nebūčiau prikrėtęs tiek kvailysčių, nebūtų reikėję grįžti į 1-ą klasę esant 37-erių. Gyvenime mano pasirinkimai ir prioritetai būtų buvę žymiai kokybiškesni ir nebūtų reikėję tiek daug sumokėti už savo klaidas…

Pasikeitęs gyvenimas

Gyvenu be rūkalų, keiksmažodžių, alkoholio, mėsos, medikamentų, televizijos. Ir žinote, puikiai jaučiuosi! Stengiuosi neteršti Motinos Žemės, na, bet dar yra kur padirbėti. Kalbu tik tai, kuo esu įsitikinęs, kiek leidžia sąmoningumo lygis ir patirtis. Kiekvieną dieną mankštinuosi, medituoju, džiaugiuosi gyvenimu ir veikla. Stengiuosi bent 2 kartus per savaitę sportuoti, palaikyti raumenų tonusą, maitinuosi ekologišku, sveiku, energiją teikiančiu maistu.

Tikrasis dvasinis kelias nėra atsiskyrėlio kelias. Lindint savo urve, neturint santykių su kitais žmonėmis labai paprasta, patogu ir ramu. Tačiau, mano įsitikinimu, tuomet nustoji tobulėti, augti.

Mindaugas Sakalauskas dalyvauja Lietuvos sveikuolių sąjungos lektorių ture po mokyklas ir bendruomenes. Jo metu vyras dalinasi savo patirtimi ir diskutuoja kaip tvarkytis su savo nuoskaudomis, kaip prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, kalba apie laisvę rintis, kaip tapti turtingu, laimingu, kaip rasti savo talentus, paskirtį, kam reikalingi ir ko moko asmeniniai santykiai.

www.sveikuoliai.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (ang. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.