Pigmentinis retinitas yra grupė paveldimų degeneracinių tinklainės ligų, kurių metu sunaikinami nedideli tinklainės ir kiti akies dalių ploteliai. Juos pakeičia mažos juodos spalvos pigmentinės dėmės. Šiuolaikinis medicinos mokslas pripažįsta, kad kol kas šiai ligai gydymo nėra. Pacientui pasiūloma eiti tvarkytis neįgalumą, nes jokios šiuo metu naudojamos medicininės priemonės nei stabdyti šios ligos progresavimo, nei sulėtinti jos, nei tuo labiau išgydyti negali. Viskas, ką gali pasiūlyti medicina, yra papildai su liuteinu, vit. A ir E, kurie yra naudingi tinklainėje esančioms šviesai jautrioms ląstelėms.
Paveldimų regėjimo ligų yra daug. Pigmentinis retinitas tarp jų pasitaiko dažniausiai. Visais atvejais tinklainė yra daugiau ar mažiau padengiama juodomis dėmėmis. Jos yra labai netaisyklingo dydžio ir formos, apie 0,08 cm (1/30 colio) skersmens. Sunkiais pigmentinio retinito atvejais tinklainė gali būti taip storai padengta šių juodų dėmių, kad tinklainės net nesimato.
Daugeliu atvejų pigmeninis retinitas žmogų kankina nuo gimimo. Iš pradžių matosi tik nedaug juodų dėmių, bet kai vaikui sukanka dvylika metų ir daugiau, dėmių skaičius palaipsniui didėja. Plečiantis dėmėms įvyksta daug kitų pakitimų akyje: atrofuojasi optinis nervas (nors šis reiškinys nepaverčia žmogaus visiškai aklu), prasideda vidinis akies uždegimas ir susidaro plūduriuojančios dėmės stiklakūnyje.
Visais pigmentinio retinito atvejais išsivysto katarakta dar nesulaukus trisdešimties metų. Šios taisyklės išimčių yra, kai kuriems pacientams katarakta išsivysto tik penkiasdešimties metų ar dar vyresniame amžiuje. Vienas iš retinito požymių yra tai, kad regėjimas nuolat keičiasi, kartais gerėja, kartais blogėja. Dažnai trumpam pagerėja, kai viskas staiga, galbūt per naktį, grįžta su visomis įprastomis juodų pigmentinių dėmių formomis, regos nervo atrofija, susilpnėjusia kraujotaka ir prasidedančia katarakta.
Labai dažnas simptomas yra vištakumas (blogas matymas tamsoje). Matymo tamsoje gerinimas slopina pigmentinio retinito vystymąsi. Gydytojai mano, kad vištakumo neįmanoma išgydyti. Dauguma šių atvejų gydytojo oftalmologo V.H. Beitso praktikoje dažniausiai būdavo įveikiami ir pacientai ne tik susigrąžindavo normalų regėjimą, bet matydavo net geriau, nei vidutinis žmogus. Kai kuriais atvejais šalia pigmentinio retinito yra ir trumparegystė, kurią įveikti sunkiau.
Visiems pacientams, kuriems diagnozuotas lėtinis pigmentinis retinitas, labai būdingi regos nervo pakitimai. Pirmiausia, kraujagyslės tampa mažesnės nei įprastoje akyje. Daugeliu atvejų vidinėje akies obuolio dalyje išsivysto uždegimas ir stiklakūnis gausiai prisipildo juodąja medžiaga. Lęšiuke taip pat vyksta ryškūs pokyčiai. Drumsčių lęšiuke daugėja ir regėjimas pamažu prastėja, vystosi kiti pakitimai.
Vyrauja įsitikinimas, kad pigmentinis retinitas yra neišgydomas ir jei jis pasireiškia ankstyvoje vaikystėje, tikima, kad jis progresuos ir aklumas yra neišvengiamas. Tačiau paprastai šis aklumas nėra pastovus ir gali būti įveikiamas.
Klinikiniai tyrimai pigmentinio retinito atvejais patvirtina, kad įtampa ar pastangos pamatyti sukelia tinklainės pigmentaciją. Kai pacientas stengiasi matyti, kiekvienu atveju galima įrodyti, kad akių bėdų priežastis visada yra būtent šios pastangos. Todėl ligą gydyti reikia pasitelkus atsipalaidavimo metodus. Gydytojas V.H. Beitsas pastebėjo, kad vienas iš efektyviausių būdų, duodančių geriausius rezultatus yra pasitelkti vaizduotę ir atmintį. Jei atmintis ar vaizduotė nevystoma, liga nelengvėja ir jokie metodai nepadeda. Jei viena regėjimo tikrinimo lentelės raidė matoma puikiai, ją galima detaliai prisiminti ar įsivaizduoti. Nėra procedūros, kuri duoda geresnių rezultatų gydant šią akių ligą nei detalus raidės ar jos dalies prisiminimas ir atpasakojimas. Labai įdomu stebėti, kad atmintis ir vaizduotė sugeba panaikinti fizinius ligos padarytus pažeidimus. Dėl to šis metodas leidžia pasiekti tokių rezultatų, kurių nepasiekia joks kitas gydymas.
Šia liga sergančių dešimties metų vaikų regėjimas labai pagerėjo sūpuojant juos sūpynėse keletą kartų per dieną, kartojant tai daugelį savaičių. Tai skatina atsipalaidavimą. Išmesti lopšius, supamąsias kėdes ir kitas supimuisi skirtas priemones yra klaida. Supimasis supynėse ir ilgieji posūkiai yra labai efektyvus atsipalaidavimo būdas. Daugeliui kyla abejonių, kad vaikams neužteks motyvacijos atlikti ilgųjų posūkių pratimo, tačiau jie iš tiesų yra jau pakankamai pasiruošę sėkmingai tai daryti, kaip ir daugelis suaugusiųjų. Tai gydymas, kuriuo pacientas mėgaujasi. Visų rūšių žaidimai taip pat turėtų būti skatinami. Būtina gerai apsaugoti vaiką nuo suaugusiųjų ir kitų, kurie jį nervina. Nervingumas visada sukelia įtampą. Juokas ir gerai praleistas laikas atpalaiduoja.
Savo žurnale V.h. Beitsas aprašo keturiolikos metų mergaitės atvejį, kuri išsigydė nuo pigmentinio retinito žaisdama žaidimus ir sportuodama tai, kas jai patinka. Vasarą ji labai mėgo maudytis ir nardyti iš didelio aukščio; žiemą ji čiuožinėjo, ilgą laiką skirdama šiai sporto šakai. Be atsipalaidavimo metodų, kurie čia aprašyti, verta stengtis mokyti vaikus, sergančius taip vadinamomis nepagydomomis ligomis, ilgai mėgautis leidžiant laiką lauke tiek žiemą, tiek vasarą. Jų akys ir kūnas nuolat juda žaidžiant žaidimus ar sportuojant. Tai sumažina įtampą, sukeliančią prastą regėjimą ir atplaiduoja žvilgsnį. Ir tai daug efektyviau nei bet kokie vaistai.
Parengta pagal gydytojo oftalmologo V. H. Beitso žurnalą „The Better Eyesight“.
Sigita Labutienė, www.sveikuoliai.lt