Share on facebook
Share on twitter
Share on pinterest

Stasys Šalkauskis

Dalintis

Share on facebook
Share on linkedin
Share on twitter
Share on email

ssalka4[1]Profesorius STASYS ŠALKAUSKIS gimė 1886 m. gegužės 16 d. Ariogaloje. 1905 m. baigė Šiaulių gimnaziją, vėliau mokėsi Maskvos universitete Teisės fakultete, kurį baigė 1911 m. 1915 m. išvyko į Vakarus ir Friburgo universitete tęsė studijas. Šiame universitete ir apsigynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją. 1939 m. išrinktas VDU rektoriumi.1940 m. okupacijos pradžioje iš pareigų atleistas. Nepaisant silpnos sveikatos, buvo vienas produktyviausių Lietuvos mokslininkų. 1927–1930 m. ateitininkų vadovas. Lietuvių katalikų mokslo akademijos iniciatorius, nuo 1933 m. jos akademikas, 1938–1940 m. pirmininkas. Susidūręs su to meto Rusijos universitetuose vyraujančiu nihilizmu ir pozityvistine dvasia, išgyveno didelę savo pasaulėžiūros krizę. Abejonės Dievu paskatino atramos ieškoti religinėje filosofinėje V.Solovjovui atminti draugijoje. Šalkauskis savo gyvenimą pašventė tam, kad sudarytų ir skelbtų tvirtai ir plačiai filosofija pagrįstą pasaulėžiūrą. 1915-1920 m. S. Šalkauskis studijavo Fribūro universitete, tapo filosofijos daktaru. Čia galutinai apsisprendė pasiaukoti savo tautos ugdymui.

Jo filosofiniai teiginiai rėmėsi šiais principais: 1. Vykdyti tautinį auklėjimą, remiantis filosofija, 2. Nurodyti tautai kelią ir žadinti jos kultūrinę pažangą. Gilus mąstytojas, objektyvus tiesos ieškotojas ir drąsus jos skelbėjas, pasižymėjęs džentelmeniškumu ir krikščioniškumu prof. S. Šalkauskis darė didelį poveikį ne tik savo mintimis bei raštais, bet ir asmenybe.

1922-1940 m. S. Šalkauskis dėstė Lietuvos universitete. Inicijavo Lietuvos katalikų mokslų akademijos steigimą. Įkūrė Romuvos žurnalą. Kartu dėstė filosofiją VDU Teologijos–filosofijos fakultete, iš pradžių kaip docentas, vėliau kaip profesorius. 1938 metais išrinktas Lietuvių katalikų mokslo akademijos pirmininku. 1939 metais tapo VDU rektoriumi. Redagavo žurnalą  Židinys.

S.Šalkauskis gyveno laikotarpiu, kai senoji liberalioji demokratija griuvo, tuo tarpu ją keitė autoritariniai, ideologiškai orientuoti fašizmo ir nacionalsocializmo režimai. S.Šalkauskis liko ištikimas demokratijai ir savo idėjoms. 1927 metais jis parašė laišką Antanui Smetonai, kuriame pasisakė prieš 1926 metų perversmą, kaip prieš politinio nesubrendimo ženklą, keliantį valstybei didelį pavojų.

S. Šalkauskis, dėstydamas filosofiją universitete susipažino su  studente Julija Paltarokaite – geriausia Salomėjos Nėries drauge. Julija pamilo profesorių ir visais įmanomais būdais siekė atkreipti jo dėmesį. Studentė netgi vaikščiojo pas jį į namus papildomai mokytis, kad galėtų būti šalia jo. Taigi, net nebaigusi studijų, ji tapo S. Šalkauskio žmona. Prasidėjus karui, profesoriui buvo pasiūlyta trauktis į kitą šalį. Tačiau S. Šalkauskis neišdavė savo tautos bei įsitikinimų ir liko Lietuvoje. Tačiau jis buvo atleistas iš darbo. Gerbiamo profesoriaus nepriėmė dirbti jokia įstaiga. Likusį gyvenimą S. Šalkauskį išlaikė jo žmona – bibliotekininkė Julija Šalkauskienė.

Stasys Šalkauskis buvo sunkios sveikatos būklės. Jis mirė 1941 m. Šiauliuose gruodžio 4 dieną. Jam atminti Ateitininkų sendraugių sąjunga JAV 1968 metais įsteigė S.Šalkauskio kūrybinę premiją. Ją gavo keturi Lietuvių katalikų mokslų akademijos veikėjai. 1999 metais Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto taryba šią premiją atnaujino.

S. Šalkauskis visą gyvenimą išliko nuosaikiu tomistu, taip pat domėjosi tauta, kultūra, kalba. Siekė universalumo, sistemingumo, stengėsi suderinti antgamtiškumą ir prigimtį, tradiciją ir pažangą, skirtingas žmogaus veiklos apraiškas sudėlioti į logišką visumą. Savo veikaluose S. Šalkauskis apmąstė lietuvių tautos likimą bei jos istorinę misiją. 1919 metais Fribūre jis parašė knygą prancūzų kalba apie lietuvių tautą. Lietuvos istoriją savo darbuose jis suskirstė į tris laikotarpius, kuriuose vyravo Rytų, Vakarų dvasia ir bandymas jas sujungti. Jis tikėjo, kad tokia sąjunga yra kelias į savo tautiškumo atradimą, suderinant Vakarų racionalumą ir Rytų iracionalumą, emocionalumą ir įsijungimą į civilizuotų pasaulio tautų bendriją.

S. Šalkauskis į naują lygį pakėlė prieškario Lietuvos filosofijos mokslą. Tai buvo kitas pasaulis, viliojantis ne tiek kilniomis idėjomis, bet ir uždrausto vaisiaus trauka. S. Šalkauskis praturtino mokslą kultūros filosofijos žodynu. Jo filosofijos terminų žodynas vartojamas ir šiandien. Suformulavęs bendruosius universalumo, pozityvumo, humanizmo ir įkvėpimo principus, nustatęs integralumo harmonijos ir subordinacijos asmenybės ugdymo principus, jis nustatė asmenybės požymius – kūrybinį nusiteikimą, pozityvius darbus ir aukštų idealų spinduliavimą, parodęs, kad stiprios asmenybės materialinis pagrindas – stipri sveikata ir psichofizinis pajėgumas, kuri pasižymi idealo meile, proto gyvumu, doriniu jautrumu, pasiryžimu tobulėti ir optimizmu, vadovavęs gyvosios dvasios judėjimui.

Labiausiai žinomi veikalai: Kultūros filosofijos metmenys (1926), Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai (1926 ir 1933), Visuomeninis auklėjimas (1932), Ateitininkų ideologija (1933), Lietuvių tauta ir jos ugdymas (1933), Bendroji filosofijos terminologija (1938), studija Bažnyčia ir kultūra (1913)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:

Ajurveda

Mitybos rekomendacijos pavasariui

Dėl šylančio oro pavasarį ištirpsta sniegas, ledo sankaupos, traukiasi įšalas. Žemė tampa minkštesnė, drėgnesnė, bunda augalai. Šylantis oras taip pat veikia žmogaus kūną – toksinai

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (ang. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.